Nuosavybės teisė

 Nuosavybės teisės sąvoka ir jos esmė.

Pagrindinė daiktinė teisė yra nuosavybės teisė (dominum, proprietas), buvusi
vienintelė visiška daiktinė teisė (visos kitos ribotos). Nuosavybė buvo laikoma vienalyte
teise. Nuosavybės teisė yra subjektinė.
Romoje nuosavybė suteikė savininkui viską, ko nedraudė teisė. Šis apibrėžimas išliko
iki mūsų dienų.
Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus, nurodo tos teisės subjektui laisvės
ribas (pozityvioji nuosavybės teisės funkcija), kita vertus, yra jos laisvės garantas
(negatyvioji nuosavybės teisės funkcija, kuri pašalina galimybę tretiems asmenims kištis į
svetimą nuosavybę).
Bandyta nuosavybės teisės požymius suskirstyti į pagrindinius ir papildomus.
Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teisė; papildomi – naudojimosi ir daikto turėjimo
teisė, taip pat teisė surinkti ir naudotis jo vaisiais.
Pagrindiniai nuosavybės teisės turinio elementai:
a. Ius utendi et fruendi. Savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus
vaisius. Jis taip pat gali daiktą suvartoti arba sunaikinti.
b. Ius possidendi. Reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo faktą.
c. Ius disponendi. Teisinio disponavimo daiktu galimybė.

 Nuosavybės teisės rūšys.

Nuosavybės teisė buvo keturių rūšių – bonitarinė (pretorinė) nuosavybė, bendroji
nuosavybė, kviritinė nuosavybė bei peregrinų nuosavybė. Dar kartais išskiriamos
provincijų žemės.
Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, todėl nuosavybė
vadinama kviritine. Šią nuosavybę gynė romėnų ius civile, todėl ji buvo vadinama ir
civiline nuosavybe. Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir
nuosavybės teisės. Pradžioje nuosavybę į res mancipi buvo galima įgyti tik specifiškai
romėniškais būdais, reikėjo atlikti mancipaciją arba in iure cessio. Į visus kitus daiktus
nuosavybę buvo galima įgyti neformaliu būdu. Tik praėjus įgyjamosios senaties terminui
valymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę.
Bonitarinė arba pretorinė nuosavybė buvo nuosavybė, pagal kurios teisę res mancipi
valdytojas, praradęs daiktą dar nesuėjus senaties terminui, po kurio nuosavybė taptų
kviritine, galėjo pateikti ieškinį. Atsiradus jai atsirado nuosavybės dualizmas, panaikintas tik
Justiniano laikais. Ginta traditio būdu.
Peregrinų nuosavybę gynė jų teisinės sistemos (ius peregrinorum). Tai išnyko kai
visi Karakulos ediktu buvo paskelbti piliečiais.
Provincijos žemės, kurias romėnai įgijo užkariaudami, buvo romėnų liaudies arba
imperatoriaus nuosavybė. Jos buvo apmokestintos, kai tuo tarpu kviritinė nuosavybė buvo
laisva nuo mokesčių. Vėliau provincijų žemės buvo sulygintos su kviritine nuosavybe.
Bendroji nuosavybė. Kai daiktas priklausė ne vienam, bet keliems asmenims, kurie jį
valdydavo bendrai. Kiekvienas iš bendrasavininkių turėjo idealią nuosavybės teisės į tam
tikrą daiktą dalį. Šios dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas bendrasavininkis galėjo
savo dalimi disponuoti ir iš jos atitinkamai siekti naudos. Atliekant visą daiktą liečiančius
veiksmus, buvo būtinas visų bendrasavininkių sutikimas. Jeigu objektas buvo nedalus tai jis
buvo paliekamas vienam, o kitiems priteisiama piniginė kompensacija arba jį pardavus gauti
pinigai padalinami proporcingai nuosavybės turimai daliai.
 Nuosavybės teisės apribojimas.
Nuosavybės teisės ribojimai, kuriuos lėmė visuomenės interesai, buvo įtvirtinti
viešojoje teisėje (ius cogens), kuri iš esmės buvo imperatyvi, todėl šalys privačiu susitarimu
negalėjo panaikinti ar sumažinti šių apribojimų. Priešingai, apribojimai, lemiami trečiųjų
asmenų interesų, įtvirtinti dispozityvioje privatinėje teisėje, todėl buvo galima juos keisti ar
net panaikinti. Kai apribojimai nustoja egzistavę, nuosavybės teisė vėl veikia. Atsižvelgiant į
interesų grupes, nuosavybės apribojimai galėjo atsirasti įstatymo, sutarties ar teismo
sprendimo pagrindu. Visi romėnų nuosavybės teisės ribojimai neturėjo bendros taisyklės, o
buvo grįsti konkrečiais atvejais.
Pagrindiniai nuosavybės teisės apribojimai, atsižvelgiant į tai, kieno interesus jie
gina:
a. Apribojimai, kurias ginami visuomenės interesai. Viešo pobūdžio nuosavybės
apribojimai, kurių egzistavimą sąlygojo statybos ir sanitariniai reikalavimai, tam tikri
serviso apribojimai. Jų egzistavimą lėmė tam tikri socialiniai, ekonominiai ir
politiniai motyvai. Daug dėmesio skiriama žemės ūkiui. Viskas buvo paremta
konkrečiais atvejais.
b. Apribojimai kaimynų naudai. Vėl viskas paremta konkrečiais atvejais. Ribojimai
kaimynų naudai taip pat buvo grįsti konkrečiais atvejais, pvz. jei vaisiai nukrenta į
kaimyno sklypą, vaismedžio savininkas kas antrą dieną turi teisę juos susirinkti. Taip
pat savininkas privalo praleisti kaimyną per savo sklypą, jei šis kitaip negali pasiekti
savojo.

 Nuosavybės teisės įgijimas ir praradimas (pirminiai ir išvestiniai nuosavybės teisės

įgijimo būdai).
Nuosavybės teisė galėjo būti įgyjama pirminiu arba išvestiniu būdu. Pirminis yra toks
būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių
teisių į šį daiktą. Tokiu būdu įgyta nuosavybė buvo laisva nuo bet kokių prievolių. Išvestinis
– naujo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo
teisės. Tai sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Taikomas principas, kad niekas negali
perduoti daugiau teisių negu pats jų turi. Dar vienas svarbus principas, kad nuosavybė
pereina ne sutarties pasirašymo metu, bet faktinio daikto perdavimo momentu ar
įgyjamosios senaties keliu. Tam kad pereitų nuosavybė į daiktą, buvo būtina atlikti veiksmą
– mancipaciją ar tradiciją.
Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai:
a. Usucapio (įgyjamoji senatis) – tai tam tikro daikto nuosavybės teisės įgijimas dėl jo
valdymo įstatymų nustatytą laikotarpį. Atsirado, nes siekiama panaikinti neaiškumą
tarp žemių. Šiuo būdu galėjo pasiremti ir asmenys, kurie įgijo kokį nors daiktą,
nesilaikydami reikiamos teisinės formos. Pirmiausia ji buvo taikoma Romos
piliečiams, lietė tik kviritinę nuosavybę. Bet po pilietinių teisių suteikimo tapo
taikoma plačiau. Turėjo atitikti 5 pagrindinius bruožus: res habilis (apibūdina
objektą, į kurį gali būti įgyjama nuosavybės teisė), titulus (valdymui daiktas turėjo
būti įgytas teisėtai), fides (valdytojo gera valia), possesio (tik civilinis valdymas
sukelia nuosavybės teisės atsiradimą), tempus (kilnojamuosius daiktus reikėjo
valdyti vienerius metus, o nekilnojamuosius – dvejus).
b. Occupatio (užvaldymas) – seniausias nuosavybės teisės įgijimo būdas, taikytas įgyti
nuosavybės teisę į užvaldytą niekieno daiktą (res nullius). Romėnų teisė res nullius
statusą pripažino laukiniams gyvūnams, lobiams bei paliktiems daiktams. Res
hostiles – daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos valstybės,
su kuria Roma pradėjo karo veiksmus.
 c. Specificatio (perdirbimas) – tai nuosavybės teisės įgijimo būdas, reiškiantis esminį
daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą (nova species), pvz. iš
vynuogių padaromas vynas. Kompromisinė taisyklė (media sententia) – jei naujai
sukurta daiktą galima grąžinti į pirmykštę padėtį, tai nuosavybės teisė tenka
pirmykščio daikto savininkui, jei ne – žmogui perdirbusiam daiktą.
d. Confussio ir commixtio (susijungimas ir susimaišymas). Jei susijungdavo du
nekilnojamieji daiktai (pvz. sklypas išsiplėsdavo kito sąskaita dėl pratekančios upės)
tai nuosavybės teisė buvo dalinama per pusę, neskaitant atplaišų, kurios tekdavo tam
sklypui, prie kurio prisijungdavo. Dumblynė – lėtas vieno sklypo didėjimas kito
sąskaita, kuris įvykdavo dėl bendros upės pratekėjimo. Atplaiša – vieno sklypo
atitrūkimas dėl upės srovės poveikio ir prisijungimas prie kito sklypo. Jei
susijungdavo nekilnojamas daiktas su kilnojamu, nuosavybės teisė tekdavo
kilnojamo daikto savininkui.
e. Vaisių įgijimas. Tik nuo atsiskyrimo momento nuo motininio daikto vaisiai įgauna
savarankiškų daiktų statusą. Bendra taisyklė teigė, kad tokie vaisiai priklauso
motininio daikto savininkui. Išimtys buvo nustatytos tik vaisiams siaurąja prasme
(fructus).

Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai:

a. Mancipacija – tik res mancipi daikto pardavimas ar perdavimas dalyvaujant
liudytojams. Vienas iš nedaugelio formalių aktų (sutartis variu ir svarstyklėmis).
Turėjo dalyvauti svėrėjas, penki liudytojai, įgijėjas ir savininkas. Šio akto dalyviai
galėjo būti tik Romos piliečiai. Justinianas panaikino.
b. In iure cessio (perleidimas teisme) – tai buvo tariamas vindikacinis procesas,
kuomet įgijėjas buvo ieškovas, o perdavėjas – atsakovas ir teismas priimdavo
sprendimą ieškovo naudai. Buvo galima perduoti nuosavybę ir res mancipi, ir res
non mancipi. Naudojosi tik Romos piliečiai. Justinianas panaikino.
c. Traditio (perdavimas) – svarbiausia ne forma, o turinys. Šį būda pirmiausia taikė
peregrinai, perleisdami nuosavybės teisę į provincijų žemes. Vėliau šį būdą taikė ir
romėnai, o po Justiniano jis tapo universalus. Norint perduoti daiktą šiuo būdu
reikėjo perduoti daiktą faktiškai, perleidėjo valios perduoti nuosavybės teisę ir
priėmėjo valios ją įgyti bei tinkamo teisinio pagrindo. Traditio buvo galima atlikti
per trečiuosius asmenis.
Tam, kad tradicijos būdu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo įvykdyti tris
sąlygas:
1. Daiktas turėjo būti faktiškai perduotas
2. Perdavimo faktą turėjo lydėti perdavėjo valia daiktą atiduoti ir priėmėjo
valia jį įgyti
3. Turėjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas, kurio dėka buvo atliekama
tradicija
Priklausomai nuo antrosios sąlygos pobūdžio tradicija galėjo pagimdyti trejopas
teisines pasekmes:
(1)daikto laikymą [paskola], (2)valdymą [užstatas arba nuoma labai ilgam laikui], (3)ir
nuosavybės teisę [pardavimas, dovanojimas ir pan].
Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio šiomis ypatybėmis:
1. Traditio galima vykdyti per trečiuosius asmenis.
2. Jeigu mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo
niekinės, tai traditio – ne.
 3. Pirmaisiais dviem būdais nuosavybę buvo galima perleisti ir įgyti jų
nevaldant, o traditio negalėjo padaryti tas, kas nevaldė arba nelaikė
daikto.
Nuosavybės teisės išnykimas: Nuosavybės teisė galėjo išnykti tik dėl tam tikrų
priežasčių. Pirma, nuosavybės objektui išnykus materialiai (dėl fizinio sunaikinimo,
specifikacijos ar kt.), antra – išnykus juridiškai (vergą paleidus į laisvę, priešui daiktą
atėmus ir pan.). Kad ir koks būtų objektas nuosavybės teisė išnykdavo jei būdavo perleista;
vieno asmens prarasta, o kito neįgyta (laukinio gyvulio pabėgimas), ar savininkas
atsisakydavo savo teisės. Taip pat galėjo būti atimta iš savininko prieš jo valią (konfiskuota,
senatis).

 Nuosavybės teisės gynimas: rei vindicatio, actio negatoria, actio Publiciana.

Pagrindiniai ieškiniai, kuriais ginta savininko nuosavybės teisė, romėnų teisėje buvo
rei vindicatio (vindikacinis ieškinys) ir actio negatoria (negatorinis ieškinys). Bonitarinė
nuosavybė buvo ginama actio Publiciana. Visi šie ieškiniai turėjo daiktinį pobūdį.
Rei vindicatio. Šis ieškinys naudotas kuomet savininkas, nevaldantis daikto (dėl ko
negalėjo naudotis interdiktais), kreipdavosi į teismą dėl daikto priteisimo. Ieškovas galėjo
būti tik savininkas, praradęs valdymą. Buvo kviritinės nuosavybės gynimo būdas. Sponsio –
daiktinių pretenzijų pateikimas, pritaikant verbalinę sutartį. Priklausė arbitralinių ieškinių
grupei. Ieškovas privalėjo gražinti atsakovui daikto išlaikymo išlaidas. Ieškovas turėjo
įrodinėti savo teises.
Skiriamos trys išlaidų rūšys (impensae):
1. Būtinosios išlaidos – kad daiktas egzistuotų arba iš esmės nepablogėtų.
2. Naudingosios – padidindavo daikto vertę.
3. Prabangos – daikto pagražinimui.
Buvo privalu gražinti tik būtinąsias ir naudingąsias išlaidas. Sąžiningas valdytojas galėjo
prisiimti ir prabangos išlaidas.
Actio negatoria. Naudotas tuomet, kai savininkas nepraradęs valdymo, bet kažkas
trukdo jam valdyti. Šiuo atveju ieškovas privalėjo įrodyti savo nuosavybės teisę ir kad
atsakovas ją pažeidė. Atsakovas tuo tarpu įrodinėdavo savo teisę. Ieškinį patenkinus
atsakovo teisė buvo paneigiama.
Labai panašus buvo draudžiamasis ieškinys (actio prohibitoria), kuriame ieškovas
įrodinėdavo savo teisę uždrausti ką nors daryti, tai draudimas atsakovui naudotis daiktu. Jie
buvo kviritinės nuosavybės gynybos priemonės.
Publicijaus ieškinys (actio Publiciana). Buvo naudojamas, kai daikto valdytojas,
neturintis kviritinės nuosavybės, galimos įgyti suėjus senačiai, prarasdavo savo valdymą.
Tai buvo petitorinis ieškinys (ieškinys dėl teisės). Jame atsakovas galėjo įrodinėti, kad
ieškovas neturi teisės į daiktą. Jis buvo panašus į rei vindicatio.
Be šių pagrindinių ieškinių, buvo dar apie 70. Kasdieniam Romos gyvenimui daug
įtakos turėjo kaimynų santykiai, todėl reikšmingi ieškiniai šiam atžvilgiui.