ROMĖNŲ TEISĖ

Romėnų teisės dalykas, sistema, periodizacija

l. ROMĖNŲ TEISĖS DALYKAS IR SISTEMA

Romėnų teisė - labai sudėtinga teisės sistema. Ji susideda iš keleto dalių ir kiekviena yra
palyginti savarankiška (1 pav.). Ne visos romėnų teisės sistemos dalys vienodai išplėtotos,
skiriasi ir jų reikšmė teisės istorijai. Todėl universitetuose paprastai studijuojama ne visa romėnų
teisė, o tik tam tikra jos dalis, labiausiai išplėtota ir padariusi didžiausią įtaką vėlesnei valstybių
teisės raidai (žr. II sk.). Būtina atriboti romėnų teisės ir užsienio šalių teisės istorijos disciplinų
dalyką - juk abiem atvejais kalbama apie romėnų teisės genezę, tačiau vis dėlto jie ganėtinai
skiriasi. Užsienio šalių teisės istorijos disciplinos dalykas yra pasaulio valstybių (ne tik Romos)
ir jų teisės sistemų genezės analizė. Tad ši disciplina gana detaliai nagrinėja ne tik Romos teisės,
bet ir pačios valstybės, jos valdymo formų ir institucijų raidą. Tuo tarpu romėnų teisės, kaip
savarankiškos disciplinos, dalykas yra daug siauresnis. Pirmiausia, čia apsiribojama tik romėnų
teisės raidos analize, o valstybės raidos klausimai iš esmės paliekami nuošaly. Antra, ši disciplina
apima tik tam tikrą romėnų teisės sistemos dalį, t y. tik privatinę teisę. Trečia, daugiausia
dėmesio skiriama klasikinei ir poklasikinei romėnų privatinei teisei. Taigi galime teigti, kad
romėnų teisės disciplinos dalyką sudaro romėnų klasikinės ir poklasikinės civilinės (privatinės)
teisės institutų raidos bei šios teisės recepcijos analizė. Kalbant apie romėnų teisę, negalima
apeiti ir kai kurių viešosios teisės institutų (pvz., nusikaltimų, pažeistų materialiųjų subjektinių
teisių gynybos formų). Tai lemia kelios priežastys. Pirma, daugelis nusikaltimų, pavyzdžiui,
vagystė, romėnų teisėje laikyti civilinės teisės deliktais. Antra, pažeistų materialiųjų subjektinių
teisių gynyba yra neatsiejama materialiosios subjektinės teisės dalis, todėl apsiriboti vien
materialiosios teisės analize reikštų tik iš dalies nagrinėti romėnų privatinės teisės sistemą (nors
pati proceso teisė šiandieną ir yra viešosios teisės dalis, tačiau romėnai ją laikė sudedamąja
privatinės teisės dalimi).
Iš 1 paveikslo matyti romėnų teisės sistemą nebuvus vienalytę. Jos sandarą lėmė daugelis
veiksnių, pavyzdžiui, pilietybė, luomas ir panašiai. Pamėginkime detaliau apžvelgti pagrindines
šios sistemos dalis.
 ROMĖNŲ TEISĖ

1 pav. Romėnų teisės sistema

AEQUITAS, HUMANITAS, NATURA RERUM, IUS NATURALE

Iki šiol kalbėjome apie objektyviąją teisę. Romėnai buvo įsitikinę esant aukštesnės galios
principų, tiesiogiai veikiančių objektyviosios teisės turinį. Šiuos principus ir apėmė sąvokos
aequitas, humanitas, natura rerum ir ius naturale. Kai kurie iš jų jau minėti aptariant ius
gentium, tačiau plačiau aptarti tiesiog būtina, kadangi, mūsų manymu, jie aktualūs ir šiandieną.
Tad šiuo atveju kalbame ne apie konkrečias teisės rūšis, bet apie teisėkūros principus.
Aequitas (teisingumas). Nuoroda į aequitas labai dažna tiek romėnų teismų sprendimuose,
tiek tam tikros normos būtinumo motyvuose. Romėnai manė tai esant pagrindinį teisės aiškinimo
ir kūrimo principą, kuriuo privalo vadovautis tiek įstatymų leidėjas kurdamas teisės normas, tiek
praktikai taikydami jas konkrečiu atveju. Pradinė aequitas pozicija — tai visų asmenų lygybė
įstatymui1. Visų asmenų lygybė įstatymui romėnų teisės filosofijoje turėjo konkretų turinį. Ji
reiškė, kad įstatymų leidėjas spręsdamas, kokios turi būti teisės normos, kokius piliečių interesus
ir poreikius jos turi ginti, privalo taikyti kriterijus, tinkamus visiems visuomenės nariams.
Įstatymo leidėjas negali teikti pirmenybės tam tikrų asmenų ar tam tikro luomo interesams.
Pagrindinis vertinamasis jo kriterijus - tai visos visuomenės gerovė. Tam tikrų asmenų ar luomų
specialiąsias teises taip pat galima grįsti tik visuotinio gėrio argumentais. Kitaip tariant, bet kuri
privilegija atitiks aequitas principą tik būdama visuotinio gėrio sąlyga.
Iš teisininkų praktikų šis principas reikalauja neiškreipti įstatymo leidėjo idėjų ir minčių,
kurias šis suformulavo įstatyme siekdamas įgyvendinti visuotinio gėrio idėją. Praktikai turi
stengtis išsiaiškinti šias mintis, o tam privalo vadovautis ne įstatymo raide (arba ne tiek įstatymo
raide), o jo prasme2.

1
Бартошек М. Римское право. Москва, 1989. P. 26
2
Хвостов В. М. Система римского права. Москва, 1996. P. 19
 ROMĖNŲ TEISĖ
Aequitas labai aktyviai taikytas ir gyvenimui reikalaujant naujai pažvelgti į tam tikrų
santykių reguliavimą. Būtent šis principas neleido romėnų teisei sustabarėti ir padėjo ją pritaikyti
(be įstatymų leidėjo pagalbos) vis naujiems ekonominiams, visuomeniniams ir kitokiems
santykiams.
Humanitas (humaniškumas). Dažnai romėnų teisininkai teisės normų ar teismų sprendimų
turinį grindėjų atitikimu humanitas. Sis principas iš įstatymų leidėjo reikalavo pagarbos žmogaus
asmenybei. Teisės normos neturi žeminti žmogaus orumo3. Romėnų teisės filosofijoje aequitas ir
humanitas. nebūtinai sutapo. Atvirkščiai, kuri nors norma galėjo atitikti aequitas principą, tačiau
kartu būti nehumaniška. Šiuo atveju romėnai paprastai teikė pirmenybę aequitas. Pavyzdžiui,
vergovę įteisinančios normos, romėnų požiūriu, akivaizdžiai prieštaravo humanitas, tačiau
manyta, kad jos atitinka aequitas. Vergovę romėnai laikė neišvengiamu blogiu, nes neįsivaizdavo
kitokios santvarkos. Todėl panaikinti vergovę jiems reiškė sugriauti visą valstybės ir visuomenės
struktūrą, o tai prieštaravo visuotinio gėrio, t. y. aequitas, principui.
Natura rerum (įprastos dvasinės ir fizinės žmonių savybės, leidžiančios spręsti apie tam
tikrų gyvenimo reiškinių normalumą)4. Dažnai romėnų teisininkai sprendimus motyvavo tuo, kad
pats gyvenimas verčia spręsti tam tikras gyvenimo situacijas. Jeigu įstatymų leidėjas
visuomeninius santykius reglamentuos kitaip, nei jie susiklostę praktiškai, teisės normos
veiksmingumas bus labai abejotinas. Taigi natura rerum reiškia, kad įstatymų leidėjas,
reglamentuodamas tam tikrus visuomeninius santykius, privalo atsižvelgti į konkrečias
gyvenimo problemas ir paties gyvenimo siūlomus jų sprendimo būdus.
Ius naturale (prigimtinė teisė). Šio termino reikšmė iš esmės skiriasi nuo aptarto natura
rerum. Ius naturale atsiradimą romėnų teisėje lėmė graikų filosofija. Klasikinio laikotarpio
Romos teisininkai tikėjo, kad gyvenimo tvarka yra pagrįsta amžinu, nekintamu, protingu ir
besąlyginiu sveiko proto (ratio naturalis) kriterijumi. Teisininko užduotis yra rasti ir įtvirtinti
ratio naturalis taisykles, kurios yra nekintamos, taigi tinkamos visiems laikams ir visoms
tautoms.

3
Ten pat
4
Бартошек М. Римское право. Москва, 1989. P. 222