Paveldėjimo teisė

 Paveldėjimo samprata ir evoliucija. Seniausių laikų teisė numatė ne tik turtinių,

bet ir sakralinių teisių ir pareigų perėmimą. Justiniano Digestuose paveldėjimo
teisė nurodoma kaip universalus palikėjo teisių ir pareigų perėmimas. Primityviosios
teisės požiūriu, mirus asmeniui turtas tampa bešeimininkiu. Išnyksta skolos ir
reikalavimai, o turtas neišnyksta, tačiau jį gali pasisavinti kiti asmenys. Padėtis
keičiasi atsiradus patriarchalinei šeimai. Turtas suvokiamas kaip šeimos nuosavybė,
todėl nėra jokios kalbos apie turto bešeimininkiškumą. Išnykus galimybei
pasisavinti turtą prievolės ir skolos dar nepereidavo įpėdiniams. Kreditorių
interesai reikalavo, kad asmenys, tapę įpėdiniais, atsiskaitytų su kreditoriais. Priešingu
atveju visa civilinė apyvarta priklausytų nuo atsitiktinumo – asmens mirties. Romėnų
teisė anksti nustatė, jog įpėdinis – universalus teisių ir pareigų perėmėjas, kuris
atsako už skolas ne tik paveldėtu, bet ir asmeniniu turtu. Greta universalaus teisių
perėmimo žinotas ir singularinis atskirų turto dalių perėmimas (legata). Manoma, kad
iki XII lentelių įstatymo buvo tik successio ab intestado (hereditas legatima) –
paveldėjimas pagal įstatymą, nes giminystė buvo paveldėjimo pagrindas.
Paveldėjimas nepriklausė nuo mirusiojo valios. Silpnėjant šeimos nuosavybei, šeimos
galvos teisė disponuoti savo turtu stiprėjo. Jau XII lentelių įstatymuose yra įtvirtintas
testamentas. Juose testamento sudarymo laisvės principas ribotas, bet buvo galimybė
nušalinti nuo paveldėjimo įstatyminius įpėdinius. Paveldėjimas pagal testamentą
naikino paveldėjimą pagal įstatymą. Abi paveldėjimo rūšys kartu būti negalėjo.
Jei mirusysis paliko dalį turto pagal testamentą, o dėl kitos nieko nenurodė, ji atitenka
testamentiniam įpėdiniui. Greta šių dviejų formų atsirado privalomasis
paveldėjimas, siekiant apsaugoti artimų šeimos narių turtinius interesus. Pretoriai
sukūrė specialų bonorum possessio institutą. Specialiu interdiktu interdictum quorum
bonorum palikimas buvo perduodamas valdyti asmenims, kurie į jį pretendavo, bet
dėl kokių nors priežasčių nebuvo šaukiami jo priimti. Pradžioje buvo duodamas
asmenims, kuriuos pretorius, išnagrinėjęs prašymą, laikė potencialiais įpėdiniais pagal
ius civile. Taip buvo ginami jų interesai perimant turtą iš trečiųjų asmenų nelaukiant,
kol bus išspręstas ginčas dėl turto iš esmės. Pretorius negali panaikinti įpėdinio
pagal civilinę teisę statuso – galėjo padaryti civilinį įpėdinį sine rei, sine efftectu
(be turto, be paveldėjimo). Taip pat negalėdavo padaryti civiliniu įpėdiniu asmens,
kuriam buvo duodamas bonorum possessio. Pradėjo duoti bonorum possessio
emancipuotiems vaikams, tuo pripažįstant kraujo giminystę. Iš pradžių buvo
suteikiamas išnagrinėjus aplinkybes ir priimant dekretą. Todėl pats valdymas vadintas
bonorum possessio decretolis. Vėliau užteko įrodyti sąlygas, su kuriomis buvo
siejamas bonorum possessio suteikimas, valdymas tapo bonorum possessio edictalis.
 Successio gradum et ordinum. Paveldėjimas pagal laipsnius ir eiles. Sukūrė
pretoriai. Atsirado dėl problematikos, kai artimiausiam įpėdiniui atsisakius
priimti palikimą, jis neatitenka kitam įpėdiniui ir tampa išmariniu.
 Paveldėjimas pagal testamentą. Testamentas – vienašalis palikėjo paskutinia
valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant

made by G.A.
 paskirti savo teisių ir pareigų įpėdinį. Tik nesant testatamenui galioja successio ab
intestado.
 Testamentų rūšys:
I. Testamentum calatis comitiis. Tvirtinamas du kartus per metus taikos metu –
kovo 24 ir gegužės 24 dienomis kurijų susirinkimuose. Dalyvaujant tautai
testatorius pareikšdavo savo valią apie įpėdinio paskyrimą, tada galėjo daryti
patvarkymus dėl turto. Vėliau kreipdavosi į susirinkimą, prašydamas paliudyti
jo valią. Iš pradžių tauta galėjo ir nepatvirtinti testamento. Tik vėliau tai
tapo parastu viešu valios išreiškimo aktu. Buvo nepatogus, nes testamento
turinys tapdavo viešu ir susirinkimai vykdavo tik dukart metuose. Nustojo
reikšmės respublikos laikotarpio pabaigoje.
II. Testamentum in procintu. Šis testamentas taip pat daromas dalyvaujant
tautai, bet ne paprastuose susirinkimuose, bet prieš išsiruošusius į mūšį karius.
Buvo nepatogus, nes taipogi buvo viešas ir jo negalėjo sudaryti vyresni
asmenys, kurie nedalyvavo kariniuose veiksmuose. Nustojo reikšmės
respublikos laikotarpio pabaigoje.
III. Testamentum per aes et libram (vel iure civilii, testamentum per
mancipationem). Mancipatio buvo dirbtinai pritaikytas palikėjo interesams
tenkinti. Palikėjas visą turtą perduodavo patikėtiniui – familiae emptor – kuris
po jo mirties įsipareigodavo įvykdyti visus patvarkymus. Vyko dalyvaujant 5
liudininkams ir svėrėjui. Po mancipatio (perleidimo dalies) sekdavo žodiniai
patvarkymai dėl turto ir prašymas liudininkų juos paliudyti (nuncupatio).
Buvo galima dėstyti ir raštu. Testatorius po mancipatio įteikdavo familiae
emptor iš anksto paruoštą tabulae, kuri buvo užanstpauduojama testatoriaus,
familiae emptor, liudininkų ir svėrėjo. Taip turinys galėjo likti niekam
nežinomas. Vėliau mancipatio dalis prarado turėtą reikšmę ir peraugo į ši
formą peraugo į pretorinį testamentą. Šis būdas dar gyvavo Gajaus laikais.
IV. Testamentum praetorium (vel iure praetoria). Išaugo iš per aes et libram.
Paprastas rašytinis testamentas, sudarytas dalyvaujant 7 liudininkams. Tokiu
atveju pretorius pripažindavo bonorum possessio.
 Posklasikinės teisės rūšys1:
I. testamentum tripetitum. 3 dalių testamentas, jungė pretorinės teisės ir
imperatorių konstitucijų testamentų reikalavimus. 7 liudytojus supažindindavo
su testamentu, tada tik pasirašydavo.
II. testamentum holografum. Nėra liudytojų, pasirašo testatorius asmeniškai.
Valentinianas III pripažino šią rūšį.
 Specialiosios privačių testamentų formos:
 Švelninantys sąlygas:
A. testamentum tempore pestis conditum (sudaromas epidemijos metu, 7
liudytojai, bet nebūtinai visi vienu metu turi būti supažindinti).
B. testamentum militis (kario testamentas: bet kokia išraiška sukelia
teisines pasekmes, galėjo palikti ir tik dalį turto).

1 Testamentai buvo viešieji ir privatūs. Tripetitum ir holografum – privatūs.

made by G.A.
  Sunkinantys sąlygas:
A. testamentum principii oblatum (testatorius raštu perduoda savo valią
imperatoriui).
B. testamentum aput acta conditum (testatoriaus valia įtraukiama į
miesto teismo protokolą – akliesiems, kuršnebyliams).
 Sudarant testamentą, reikalauta, kad palikėjas turėtų factio testamenti activa (teisę
palikti testamentą), o gavėjas – factio testamenti passiva. Pavyzdžiui, moterys, net ir
sui iuris, kurį laiką negalėjo sudaryti testamentų. Senoji ius civile reikalavo, jog
asmuo būtų persona certa2 testatoriui. Todėl nebuvo galima palikti turto, pvz.
juridiniam asmeniui. Vėliau įteisinta galimybė palikti turtą postumus – turintiems
gimti testatoriaus vaikams, o vėliau ir kitiems dar negimusiems asmenims.
 Institutio heredis. Privaloma testamento galiojimo sąlyga – įpėdinio
paskyrimas. Net jei testamentu turtas paliekamas įstatyminiui įpėdiniui, o
kitiems – tik atskiri daiktai, sudar+ant testamentą atitinkamas asmuo vis tiek
turėjo būti paskirtas testamentiniu įpėdiniu.
 Substitutio. Antrojo įpėdinio paskyrimas, jei pirmasis dėl kokių nors
priežasčių negalės priimti palikimo (mirs anksčiau, neįvykdys sąlygų ir tt.).
Tėvai galėjo paskirti įpėdinį nepilnamečiui arba psichiškai nesveikam vaikui,
jei jis mirs nesulaukęs pilnametystės arba nepasveiks.
 Favor testamenti. Testamento išsaugojimo tendencija. Jeigu įpėdinio
paskyrimas buvo siejamas su neįvykdoma sąlyga, buvo teigiama, jog sąlyga
neįrašyta, o įpėdinis paskirtas besąlygiškai.
 Testamento negaliojimas. Galėjo panaikinti pats testatorius, nuplėšdamas
antspaudus nuo tabulae arba sudarydamas kitą testamentą. Taip pat buvo žinoma, jog
testamentas netenka galios, jei per 10 metų neatsiranda palikimas (vėliau pakeista į
tai, jog po 10 metų testatorius gali pakeisti testamentą, dalyvaujant 3 liudytojams).
Nesilaikant imperatyvių formalumų testamentas negaliojo. Turėjo būti factio
testamenti activa. Testamentas nebegaliodavo įvykus capitis deminutio. Testamentas
galėjo tapti nesėkmingu testamentu (testamentum dessertum) – kai įpėdinis miršta
anksčiau, atsisako testamento arba neįvykdo sąlygų.
 Paveldėjimas pagal įstatymą (ab intestado). Jei mirusysis nepalikdavo testamento
arba šis buvo neįvykdomas, tai buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal
įstatymą. Bendra šio instituto evoliucijos tendencija – agnatinės giminystės
pakeitimas kognatine. Skiriamos trys sistemos: ius civile (paveldėjimas tik pagal
agnatinę giminystę), pretorinė (ir agnatinė, ir kognatinė giminystė – Adriano ediktas),
Justiniano (tik kognatinė).
Justiniano Adriano ediktas ius civile
kodifikacija
I eilės descendentai arba jų heredes unde liberi sui heredes (sūnūs,
vaikai (visi mirusiojo dukros, anksčiau

2 Tikras, egzistuojantis asmuo.

made by G.A.
 vaikai, įskaitant mirusių sūnų ir
emancipuotus ) 3
dukterų vaikai4,
žmona cum manu,
įsūnytieji.
II eilės ascendentai ir heredes unde agnati proximi
tikrieji broliai arba legitimi (sui ir agnati (broliai, seserys,
seserys arba jų proximi pagal ius motina cum manu,
vaikai civile) paskui – tolimesni
agnatai)
III eilės netikri broliai ir heredes unde gentiles (tos genties,
seserys cognati (kognatai iki iš kurios buvo kilęs
VI laipsnio) palikėjas, nariai)
IV eilės kiti šalutinės linijos heredes unde vir aut
giminaičiai uxor (sutuoktinis)
V eilės sutuoktinis
 Privalomoji dalis. Testamento sudarymo laisvė nebuvo neribota. Siekta užtikrinti
artimų giminaičių, kurie savo darbu prisidėjo prie turto pagausėjimo, interesus. Todėl
nežiūrint testamento turinio, artimiausiems giminaičiams buvo išsaugoma teisė į tam
tikrą testamento dalį. Asmuo, turintis sui heredes privalėjo juos palikti įpėdiniais
arba testamente aiškiai pasakyti, jog jie nušalinami nuo palikimo (exhereditatio).
Sudarant testamentus tautos susirinkime reikėjo rimtai pragrįsti prieš comitia calata,
jog vaikai netinkami būti įpėdiniais ir turi būti eksheredituoti. Vėliau tokia reali
ekshereditacijos reikšmė sumenko, atsiradus per aes et libram exhereditatio kontrolė
išnyko. Exhereditatio turėjo būti išreikštas labai aiškiai, liepiamąja nuosaka.
Sūnūs turėjo būti eksheredituoti kiekvienas atskirai, minint testamente vardus.
Kiti šeimos nariai bendra fraze – inter ceteros. Postumi gimimas naikindavo
testamentą, vėliau pretoriai sukūrė formulę, kurios dėka buvo galima to išvengti.
Atsiradus pretoriaus ediktui, turėjo būti eksheredituoti ir emancipuoti vaikai. Jei
sąlygų nesilaikoma, pretorius turintiems paveldėti asmenims tokią teisę suteikdavo.
Justinianas įvedė taisyklę, jog visi žemutinės eilės giminės, nepriklausomai nuo lyties,
turi būti eksheredituoti pavardžiui. Faktinės reikšmės saugant artimųjų interesus
exhereditatio neturėjo iki respublikos laikotarpio pabaigos. Teismas testamentus,
pagal kuriuos, nors ir būdavo exhereditatio, be svarbių priežasčių nieko
nepaliekama artimiesiems, pradėjo pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus
nevisai blaivaus proto asmens.
 Nušalinti galėjo pareikšti hereditatio petitio, o testamentu paskirtų įpėdinių
atsikirtimai buvo pripažįstami neesminiais. Šia tvarka galėjo pasinaudoti tik
įpėdiniai pagal ius civile.
 Greta šios tvarkos įpėdiniai galėjo pasiskųsti magistratui. Toks skundas buvo
vadinamas querela inofficiosi testamenti. Ekstraordinarinio proceso laikais tai
buvo vienintelė priemonė ginti tokių asmenų teises. Artimiausiais įpėdiniais,

3 Collatio bonorum emancipati – emancipuotieji vaikai, siekiant nepažeisti kitų giminių interesų,
tapdavo įpėdiniu tik jei prie paveldimo turto prijungdavo savo turtą.
4 Paveldėjimas pagal ius represantationis – įpėdinio vaikai gauna tokią palikimo dalį, kokią būtų gavęs

gyvs jų tėvas ar motina.

made by G.A.
 kurie galėjo pretenduoti į palikimą buvo pripažinti descendentai ir
ascendentai, taip pat broliai ir seserys. Taip pat galėjo pretenduoti, jei
pareiškėjas įpėdiniu paskirdavo persona turpis. Skundą pagal querela
inofficiosi testamenti galėjo pareikšti tie, kurie būtų įpėdiniais pagal įstatymą
konkrečiu atveju.
 Vėliau buvo nustatytas reikalavimas palikti kiekvienam įpėdiniui, turinčiam teisę į
privalomąją dalį ne mažiau nei ¼ jam priklausiančios pagal įstatymą dalies (portio
debita). Nesilaikant šių reikalavimų įpėdinis įgyja teisę reikalauti testamento
panaikinimo, t.y. visos jam priklausančios dalies. Jei testatorius pažeidinėdavo artimų
asmenų interesus jam dar esant gyvam, pvz. dovanodavo, irgi buvo galima reikalauti
panaikinimo. Justinianas padidino reikalavimo dalį iki 1/2, jeigu pastaroji sudarė
ne mažiau ¼ palikimo ir ne daugiau 1/3, tačiau querela inofficiosi testamenti
galėjo būti reiškiama tik tada jei įpėdiniams išvis nieko nepalikdavo, t.y. jei jiems
palikdavo mažiau, jie glėdavo reikalauti dalį padidinti, bet ne panaikinti
testamentą. Justinianas nustatė kad descendentai ir ascendentai privalo būti paskirti
įpėdiniais – honor intitutionis (paskyrimo garbė), bent jau jiems priklausamos portio
debita ribose. Nepriėmus palikimo kitiems, testamente nurodytiems asmenims, honor
institutionis tampa heredes instituti. Exheredituoti galima tik įstatyme nurodytais
pagrindais.
 Palikimo priėmimas ir jo teisinės pasekmės. Paveldėjimas turi dvi stadijas:
delatio hereditatis (šaukimo paveldėti) ir acquisito hereditatis (palikimo priėmimas).
 Domestici heredes. Mirusiojo šeimos nariai, gyvenę su juo. Kadangi jie
negalėjo atsisakyti palikimo, palikimas jiems automatiškai priklausydavo nuo
palikėjo mirties. Sutapdavo delatio ir acquisito. Kadangi skolos galėjo būti
didesnės nei faktinis palikimas, pretoriai numatė domestici heredes galimybę
susilaikyti nuo palikimo, neįtakojant proceso eigos. Jei visi atsisakydavo
bonorum possessio, buvo skelbiamos varžytinės kreditorių naudai.
 Extranei heredes. Asmenys, nepriklausę mirusiojo šeimai. Jie turėjo išreikšti
savo valią priimant palikimą. Seniausiais laikais priimdavo iškilminga
procedūra cretio, vėliau užteko neformalaus pareiškimo. Kreditoriai
interrogatio in iure būdu galėdavo paprašyti įpėdinio apsispręsti, šis savo
ruožtu galėjo preikalauti laiko apsisprendimui. Pagal pretorinę teisę
ascendentams ir descendentams buvo nustatytas 1 metų apsisprendimo
terminas, kitiems – 100 dienų.

Kol palikimas nepriimtas, jis vadintas „gulinčiu palikimu“ (hereditas iacens). Ius
civile požiūriu buvo laikomas bešeimininkiu ir jį galėjo pasisavinti kiti asmenys.
Asmuo užvaldęs tokį turtą po metų (usucapio pro herede) galėdavo tapti jo
savininku. Vėliau tokiu būdu buvo galima užvaldyti tik atskirus daiktus. Vėliau tokio
palikimo grobstymas pripažintas nusikaltimu.

Jei šaukiamas paveldėti asmuo mirdavo, paveldėjimo teisė nepereidavo jo įpėdiniais.

Pagal civilinę teisę asmenys galėdavo dar iki palikimo priėmimo savo teisę ceduoti ir
taip tapti įpėdiniais. Vėliau atsirado transmisijos institutas (transmissio delationis).

made by G.A.
 Numatė teisę po bylos išnagrinėjimo perduoti palikimą mirusio įpėdinio vaikams. Jei
įpėdinis nenuspręsdavo ar priimti palikimą per metus, įpėdiniai galėjo pasinaudoti
likusiu laiku ir jį priimti (pagal Justinianą).

Priėmus palikimą jis susilieja su paveldėtojo turtu. Saugant kreditorių interesus

pretorius suteikia jiems beneficium separationis. Tai galimybė atskirti nuo įpėdinio
turto paveldėtą turtą ir jį pirmiausia nukreipti į jų išieškojimus. Jei patenkinus
kreditorių reikalavimus liks turto, jis bus grąžintas įpėdiniui. Jei turto neužteks,
įpėdiniui nereikės jo atlyginti iš asmeninio turto. Kariai atsakė tik paveldėtu turtu.
Beneficium invetarii – jei nuo delatio praėjus 30 dienų įpėdinis pradeda sudarinėti
paveldėto turto sąrašą ir per 60 dienų jį baigia, ji atsako tik surašytu turtu. Justiniano
institutas.

Įpėdinių teisės į trečiųjų asmenų pasikėsinimą buvo ginamos įvairiai. Pagal ius
civile: petitio hereditatis dėl paveldimos masės išreikalavimo. Pagal pretorinę teisę:
hereditatis petitio possessoria (buvo galima reikalauti ir prievolių). Ekstaordinarinio
proceso metu šios dvi priemonės susiliejo. Communio incidens – jei šaukiami keli
įpėdiniai. Visi šaukiamieji yra priklausančios dalies bendrasavininkiai. Jei turtas
dalomas, reikalavimai ir skolos tampa jų nuosavybe. Nedalomi tampa solidariais
reikalavimais ir skolomis. Collatio bonorum – prie paveldėto turto priskaičiuojamas
tam tikras nuosavas įpėdinio turtas. Imperatorių laikais nustatyta, kad paveldint po
aukštutinės eilės būtina įnešti visą turtą, kurį iš palikėjo buvo gavę dos, donatio
propter nuptias ir tt.

Buvo galima atimti palikimą, jei pasirodytų jei įpėdinis to nevertas (indignus).
Atimtasis palikimas (eremptoriui) perduodamas kitiems įpėdiniams arba iždui.

Singularinės teisės institutai:

 Legatai. Juos sankcionavo jau XII lentelių įstatymai. Senojoje ius civile jie
neatskiriami nuo testamento. Legatu galėjo būti įpareigojamas tik testamentu
paskirtas įpėdinis. Palikti testamentą, kuriame tik legatai – draudžiama. Legatas –
teisės ginamas testatoriaus įpareigojimas testamentiniam įpėdiniui įgyvendinti jo
paskutinę valią ir atlikti prievolę vieno ar daugiau asmenų naudai.
 Legatum per vindicationem. Legato gavėjui buvo perleidžiamas konkretus
daiktas, kurio savininku jis tapdavo, arba servitutas. Legatarijus įgydavo teisę
į actio rei vindicatioria, taip pat reikalauti daikto iš bet kuri valdytojo.
 Legatum per domnationem. Įpėdiniui buvo nurodoma atlikti prievolę, kuri
paprastai nebuvo siejama su daiktinės teisės perleidimu. Legatarijus įgydavo
teisę reikalauti, kad įpėdinis vykdytų prievolę. Legato objektas galėjo būti
ne tik įpėdiniui nuosavybės teise priklausantys daiktai, bet ir tretiesiems
asmenims (įpėdinis turėdavo juos nupirkti).
 Legatum sinendi modo. Įpėdinis buvo įpareigojimas netrukdyti legatarijui
paimti daiktą. Legatum per domnationem modifikacija.
 Legatum per praeceptionem. Legatum per vindicatonem porūšis.

made by G.A.
  Legatum partitionis. Įpareigojimas perduoti tam tikrą palikimo dalį. Asmuo
netapdavo universaliu įpėdiniu, iš jo nebuvo galima reikalauti skolų. Todėl
įpėdinis, perduodamas palikimą, išskaičiuodavo iš jo dalį skoloms padengti,
arba susitardavo su legatarijumi, jog perdavus palikimą šis padengs skolas.
 Fideikomisai. Neformalūs patvarkymai. Neturėjo privalomosios galios iki Augusto
laikų. Šių patvarkymų vykdymas priklausė nuo įpėdinio geros valios. Augusto
laikais asmenims suteikiama skundo teisė. Magistratai įpareigoti nagrinėti tokius
skundus. Skundas paduodamas ekstraordinarine tvarka. Fideikomisu buvo
įpareigojamas nebūtinai testamentinis įpėdinis. Fideikomisas galėjo būti
žodinis. Nebuvo susietas su testamentu, galėjo būti jame patvirtintas. Vėliau
legato forma švelnėjo, o fideikomiso – griežtėjo, tai lėmė jų suvienodėjimą.
Fideikomiso būdu buvo galima palikti visą palikimą. Iš pradžių suteikė tik
prievolinę teisę reikalauti palikimo, vėliau buvo perkamas iš įpėdinio už
fiktyvią kainą.
 Codicillus. Adresuotas įpėdiniui raštas. Buvo įsigaliojęs paprotys prie
testamento pridėti prašymą testamentą pripažinus negaliojančiu, laikyti jį
galiojančiu kaip codicillus. Turėjo būti suformuluoti imperatyvia forma.
Jame nebuvo galima paskirti įpėdinių.

Šių priemonių įgyvendinimas pradėtas riboti, siekiant apsaugoti įpėdinius nuo turto
išdalijimo patvarkymais. Drausta priimti daugiau nei 1000 asų patvarkymą. Vėliau
nustatyta, kad patvarkymu negalima palikti daugiau nei lieka įpėdiniui. Išsprendė lex
Falcidia, nustatęs ¼ palikimo testamentiniam įpėdiniui.

 Kitos nepaminėtos sąvokos:

A. Pro herede gestio. Pareiškimas įvykdavo įpėdiniui su palikimu elgiantis su juo
taip, lyg jį būtų priėmęs. Konkliudentiniais veiksmais.
B. Ius adcrescendi. Palikimo dalių modifikacija - įpėdinių, kurie nepaveldi dalys
buvo prijungiama prie kitų įpėdinių dalių.
C. Bona vacantia/caduca. Išmarinis turtas. Atitekdavo iždui. Iždas šia teise gali
pasinaudoti per keturis metus. Priešingu atveju turto savininku tapdavo jo
valdytojas.

made by G.A.