Romėnų kolis 2 PASIRUOŠIMAS

PAŽEISTŲ TEISIŲ GYNIMAS ROMĖNŲ PRIVATINĖJE TEISĖJE (III skyrius

vadovėlyje)

 Ieškinio (actio) sąvoka.

Actio- Ieškinys(actio) romėnų teisėje buvo pagridninis subjektinės teisės egzistavimo

prielaida. Nėra ieškinio- nėra teisės!`Digestuose ieškinys apibrėžiamas kaip asmens teisė
įgyvendinanti savo reikalavimą teismine tvarka. Romos valstybėje, pabrėžtina, kad
skiritngai nei pagal šiuolaikinę koncepciją, subjektinės teisės ynyba visada rėmėsi teisės
pažeidimo faktu.t.y. asmuo, manantis, kad jam trukdoma įgyvendinti savo teisę, galėjo
pateikti ieškinį. Romėnų teisė teigė, kad ne subjektinės teisės pažeidimo faktas yra teisės
gynybos pagrindas.

 Ieškinių rūšys

Tokie ieškiniai buvo skirstomi pagal ginčo dalyką: į daiktinius(actio in rem) ir asmeninius.

Šių ieškinių esmė, kad apsaugoti juo pažeidimų civilines subjektines teises, neginamas ius civile.

Actio in rem(daiktinis ieškinys). Gintos nuosavybės, servitutų, įkeitimo ir kitos teisės.

Potencialus daiktinės teisės pažeidėjas galėjo būti bet kas, pretenduoajntis į ginčijamą
daiktą.
Kas buvo atsakovas pagal daiktinį ieškinį iš anskto nežinoma, nes neaišku, kas konkrečiai
gali būti daiktinės teisės pažeidėjas.
Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana,
ginantys nuosavybės teisę.
Asmeniniu(actio in personam), kai ginčo objektas buvo konkretus veiksmas ar
susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę, ieškinys vadintas
Tokie ieškiniai buvo pateikiami reikalvimams, susijusiems su asmeniniais teisiniais
santyjiais, ginti. Šie santykaii atrisadavo tarp dviejų ar keleto asmenų.
Tai buvo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas sutartis, sandoris, deliktas ir
panašiai.
Iš anskto žinomas atsakovas. Todėl ieškinys apteikiams ne bet kam, o tik ginčijamo teisinio
santykio subjektu

 Actio stricti iuris, actio bonae fidei

Nuo pretorių laikų ieškiniai dar skirstyti:

a) Civilinius arba griežtosios teisės(stricti ius)- tai ansktesnės epcohos, kurios teisei buvo
būdingas formalizmas liekana.
b) Pretorių (actio honoraria)
 c) Geros valios( bonae fidei)-Nagrinėdamas šį ieškinį tesiėjas gilinosi į sutarties esmę,
aiškinosi tikrąją šalių valia- tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas joje arba
įstatyme parašyta. Ieškovo teisė grįsta ne įstatymo ar sutarties raida, bet faktinėmis bylos
aplinkybėmis. Jo,s esant, teisinga, kad skolininkas įvykdys prievolę, nors griežtosios teisės
požiūriu jis neprivalo jos vykdyti.

 Actio civilis, actio honoraria

Actio civilis-

Actio honoraria-

 Actiones rei persecutoriae, actiones poenales, actiones mixtae.

 Atsižvelgiant į tikslą daiktiniai ieškiniai skirstyti į tris grupes:

Pirma, ieškiniai dėl pažeistų turitnių santykių atkūrimo- actiones rei persecutoriae. Pateikdamas
šį ieškinį ieškovas reikalavo grąžinti ginčijama daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą ir daugiau
nieko.

Antra, tai baudžiamijei ieškiniai- actiones poenales. Jais siekta atlyginti padarytus nuostolius ir
nubausti atsakovą. Šiū iekšinių tikslas nuabausti civiline tvarka.

Trečia, mišrūs iekšiniai- actiones mixtae. Jų tikslas- atlgytinti padarytis nuostolius ir nubausto
atsakovą. Pvz, lex Akvilianumatę, kad sugadinus daiktą turėjo būti altgyninama ne jo vertė, bet
sumokama aukščiausia tod aikto kaina, buvusi paskutiniais metais ar paskutinį mėnesį.

 Actio directa, actio utilis.

Dar skirti actiones utiles(išvestiniai ieškiniai), kai teisėjui pavesta nagrinėti bylą pagal
jau esamą ir praktikos pripažintą ieškinį. Čia tarytum taikyta analogija.

Actio directa-

 Actio ficticia.

Didėjanti civilinė apyvarta lėmė actiones fictatiae(ieškinį su fikcija) atsiradimą. Tolydžio ėmė
rastis naujų turtinių santykių, kurių ius civile ieškiniai negynė. Kilus ginčui dėl šių santykių,
pretirius, pateikdamas formulę, nurodė teisėjui spręsti bylą taip, lyg tam tikrų faktų ir nebuvę, arba
taip, kad jie buvę t.y. remiantis fikcija išspręsti kilusį ginčą. Pavyzdžiui, atsiradus reikalavimo teisės
perleidimui kaip teisės įgyvendimo formai, pretorius pateikiamoje formulėje teisėjui nurodydavo
asmenį, įgijusį reikalvimo teisę, laikyti šios teisės perleidėjo įpėdiniu ir įgijusiu šią teisę paveldinti.

Remiantis tokia fickija asmeniui, įgijusiam teisę trečiajam asmeniui, garantuota teisinė gynyba.

 Actio popularis.

Actio popularis-

 Condictiones.

Atskirą grupę sudarė kondickijos(condictiones). Kuo skyrėsi kondikcijos nuo ieškinių-

nežinoma.
Manoma, kad kondikcijos buvo abstraktūs reikalvimai, grindžiami ius civile normomis.
Konkretus teisinis pagrindas kondikcijos nenurodytas, nes tai neturėjo reikšmės.
Kondickijos priskiriamos prie asmeninių iekškinių, kuriais siekta atgauti rūšiniais
požymiais apibrėžtus daiktus arba priversti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus.

 Ordinarinio proceso pagrindiniai bruožai.

Ordinarinio proceso stadijos – ius ir iudicium. - bendroji procesinė forma. Stadija ius
visada vykdavo pas pretorių, bet in iudicio vykdavo jau pas privatų asmenį. Kam to
reikia? Pirmiausia pirma valstybinė ginčų nagrinėjimo forma. Viskas yra valstybine
forma. Antroje stadijoje yra likutis iki tol, egzistavusios teisės. Pretorius patikrina ar yra
ieškinys ar nėra. Duoda leidimą ginti arba ne teisę.

 Ius, iudicium.
Ius dalyvavo šalys ir magistratas. Kalbama tik apie teisę, bei nustatomo reikalalvimo dėl ko
bus ginčijamasi procese. Iškilimingi veiksmai. Pretorius nuspręsdavo ar gali bųti ginamas
interesas. Pretorius turėjo ištarti tam tirkas formules. Jeigu priimdavo + sprendimą ir
 atsakovas nepripažindavo ieškinio atsakovas, tai tokiu atveju sudaromas ginčo
paliudijimas.Vykdavo prie liudytojų.

Iudicio- jau ginčas sprendžiamas iš esmės. Iudex privatum(buvo privatus asmuo valstybiniu
atžvulgiu). Teisę pasirinkti šalys galėjo. Išrinktasis teisėjas negalėjo atsisakyti spręsti ginčo.
XII lenetlių įstatymas nustatė terminus- teisminis angrinėjimas turėjo bųti baigtas iki
saulėlydžio, teismo nuosprendžiai buvo draudžiami per žaidynes, tautuos surinkimo
dienomis ir sėją.

 In ius vocatio.
Tai yra speciali procesinė priemonė, kad atsakovas atvyktų pas magistratą.

Esmę sudarė tai, kad naudodmasis šia teise ieškovas galėjo pareikalauti atsakovą atvykti į teismą
bet kur jį sutikęs. Tačiau buvo draudžiama ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Atsakovas privalėjo
paklusti ieškovo reikalavimamas. Jeigu nepaklusdavo, ieškovas privalėjo užprotestuoti liudininkų
akivaizdoje tokį atsakovo atsisakymą ir prievaetą jį sulaikyti.

 Vindex.

Vindex-

 Litis contestatio

Litis contestatio- Litiscontestatio procedūra (iškilminga, su liudininkais) baigta pirmoji

ginčo stadija – in iure. Ginčas šioj stadijoj nenagrinėtas, sprendimą priimdavo teisėjas iš
privačių asmenų (stadija in iudicio).

ieškovas nebegalėjo antrą kart pateikti tokį pat ieškinį, atsirasdavo naujas procesinis santykis
– šalys turėjo paklusti teisėjo sprendimui. Aplinkybės, kuriomis buvo grindžiami
reikalavimai, turėjo galioti tik litiscontestatio metu.

Po litiscontestatio sugriežtėdavo atsakovo atsakomybė ieškovui. Teisėjų f-jas atliko privatūs

asmenys – iudices privati.

Jei šalys dėl teisėjo nesutardavo, jį paskirdavo pretorius arba burtu keliu išrinkdavo iš
senatorių. Pats procesas buvo be jokių formalumų(48psl).

Apeliacijų nebuvo, nes teismų sistema nebuvo suskirstyta į pakopas. Teisėjui tyčia priėmus
klaidingą sprendimą, nukentėjęs asmuo galėjo pareikšti ieškinį tam teisėjui dėl žalos
atlyginimo. Formuliariniame procese priimti teismo sprendimai visada buvo piniginės
išraiškos (condemnatio pecuniaria).
 Actio iudicati – ieškinys, pateikiamas kai atsakova geranoriškai nevykdo priimto sprendimo.
Neišsimokėjęs skolininkas turėjo atidirbti, jo nebuvo galima parduoti vergijon. Vėliau
asmenine skolininko asakomybė pakeista turtine – jis privalėjo atiduoti visą savo turtą, jei to
reikėjo, ir tada buvo laisvas. Skolininko turtas buvo parduodamas aukcione. Turto
išieškojimas galėjo būti universalus ir specialus.

 Onus probandi.

 Sententia. Res iudicata.

 Legis actio procesas, jo formos.

Ši procesinė forma egzistavo dauiau nei 500m. Šią formą galėjo naudotis tik išimtinai Romos
piliečiai. Pirmas bandymas paimti teisių gynimą į valstybės rankas. Pirma įstatymo sukurta
forma.
Iškilmingas formos ir veiksmai, kurių pagalba pradedamas ginčas ir vykdomas teismo
sprendimas.
Bet koks nukrypimas nuo įstaymo fomuotės, reiškė automatiškai proceso pralošimą. Čia šio
proceso minusas buvo didižiausias.
Tai yra žodinis procesas. Nereiškė, kad žodis yra geriau negu raštas. Romėnų nedaug mokėjo
rašyti.
Bųtinas abiejų šalių dalyvavimas. Ieškovo(actor) reikalals ir problema šis užtirkinimas.
Atsakovvas turėjo besąlygiškai turėjo paklusti ieškovo reikalalvimams.
Tam tirki apribojimai: atleisitiniai negalėjo reikšti savo patronui, vaikai tėvams ir t.t
Procesas buvo pradedamas atvykstant abiems šalims.
Ius ir iudicio:
Ius dalyvavo šalys ir magistratas. Kalbama tik apie teisę, bei nustatomo reikalalvimo dėl ko bus
ginčijamasi procese. Iškilimingi veiksmai. Pretorius nuspręsdavo ar gali bųti ginamas interesas.
Pretorius turėjo ištarti tam tirkas formules. Jeigu priimdavo + sprendimą ir atsakovas
nepripažindavo ieškinio atsakovas, tai tokiu atveju sudaromas ginčo paliudijimas.
Vykdavo prie liudytojų.

Iudicio- jau ginčas sprendžiamas iš esmės. Iudex privatum(buvo privatus asmuo valstybiniu
atžvulgiu). Teisę pasirinkti šalys galėjo. Išrinktasis teisėjas negalėjo atsisakyti spręsti ginčo.
XII lenetlių įstatymas nustatė terminus- teisminis angrinėjimas turėjo bųti baigtas iki
saulėlydžio, teismo nuosprendžiai buvo draudžiami per žaidynes, tautuos surinkimo dienomis ir
sėją.
Turi 5 formas.

 Legis actio per sacramentum.

Legis actio sacramenti - procesas, lažybos. Šalys prieš magistrą pareiškia pretenzijas ir
tiesai patvirtinti skiria sumą, vadinamą sacramentum. Teismas sprendžia, kas pralošė.
Teisi savo dalį atsiima, neteisios dalis atitenka iždui. Kai nagrinėtas daiktinis ieškinys,
būtina sąlyga – pateikti daiktą ar jo dalį. Procesas – vindikacinis (su lazdele).
Litiscontestatio procedūra (iškilminga, su liudininkais) baigta pirmoji ginčo stadija – in
iure. Ginčas šioj stadijoj nenagrinėtas, sprendimą priimdavo teisėjas iš privačių asmenų
(stadija in iudicio). Toliau nagrinėjama laisva forma. Dėl prievolių procesas, matyt,
panašus.

 Legis actio per manus iniectionem.

tik ieškiniai dėl prievolių. Ieškovas vedėsi atsakovą į teismą ir jį surakindavo. Per 60
dienų niekam nesumokėjus už jį, atsakovas patapdavo ieškovo nuosavybe – šis galėjo jį
užmušti ir pan. Atsakovas pats gintis negalėjo, tai galėjo daryti tik kitas asmuo. Jei tas
kitas nepagrįstai įsitraukdavo į procesą, turėdavo sumokėti dvigubai in duplum.

 Legis actio per pignoris capionem.

esmė tame, kad atsakovui neįvykdžius prievolės, ieškovas galėjo pasiimti skolininko
daiktą. Galėjo tai daryti bet valdžios ir net atsakovo žinios. Religinio ir viešo pobūdžio.

 Legis actio per iudicis arbitrive postulationem.

esmė tame, kad atsakovui neįvykdžius prievolės, ieškovas galėjo pasiimti skolininko
daiktą. Galėjo tai daryti bet valdžios ir net atsakovo žinios. Religinio ir viešo pobūdžio.
  Legis actio per condictionem.
mažai žinių. Manoma, kad šalys vietoj lažybų prašė magistrato paskirti teisėją.

 Formuliarinis procesas.

Legisakcioninis procesas galiojo respublikos laikotarpio pirmąją pusę. Pirmoji dirbtinė forma greta
legisakcioninio proceso – procesas – per sponsiones. Ginčą šalys transformavo į lažybas (tik abiejų
šalių sutikimu, nes dar iki proceso turėjo įvykti stipulatio). Tačiau per sponsiones neišsprendė visų
problemų, tad lex Aebutia ir du Julijaus įstatymai įvedė naują procesą – per formulas. Našta
teisiškai suformuluoti ginčą perkeliama pretoriui. Reikalavimai pateikiami laisva forma, pretorius
įvertina, nustato esmę ir išdėsto rašte, kuris pateikiamas teisėjui. Tas raštas vadinamas formula.
Nuo jos pateikimo proceso stadija – in iudicio. Išlaisvintas iš formalizmo, formuliarinis procesas
tapo labai patogus. Svarbiausias čia žmogus yra pretorius!!! Gali apginti, jeigu nėra net įstatymo.

 Formulės dalys. Iudicis nominatio, intentio, condemnatio, taxatio, praescriptio,

adiudicatio, demonstratio, exceptio.

Formulės dalys:

1) nurodytas teisėjas – iudicis nominatio;

2) dėstyta ieškovo pretenzija, esmė, reikalavimas – intentio;

3) pavedama teisėjui (condemnatio) išteisinti atsakovą arba iš jo priteisti ieškovo naudai.

Formulė – sąlyginis įsakymas teisėjui. Demonstratio arba prescriptio - trumpi faktai ir
aplinkybės, adiudicatio prirašomas dalijant turtą. Intentio galėjo būti in rem arba in
personam. Taip pat buvo intentio certa – kai žinoma tiksli reikalaujam suma, ir intentio
incerta – kai ji nežinoma. Tas pats buvo ir su comdemnatio. Jeigu nurodytas teisėjo galimas
priteisti maksimumas – incerta cum taxatione. Paprastai comdemnatio reikšta pinigais ir
vadinta condemnatio pecunaria.

Būtinosios formulės dalys – iudicis nominatio ir intentio. Jei ieškovas neprašo nieko
priteisti, condemnatio nebūtina. Teisėjo paskelbimas, pripažįstama ar ne ieškovo teisė –
pronuntiatio. Išskirtinė dalis – exceptio - tam tikros aplinkybės, dėl kurių teisę įgyvendinti
būtų neteisinga), ši dalis gynė atsakovą.

 Pretoriaus vaidmuo formuliariniame procese.

1) galėjo atsisakyti suteikti formulę, nors tokia teisė buvo įtvirtinta ius civile (denegatio actionis);
2) ius civile papildymas naujais reiškiniais – actiones praetoriae. Actio civilis pagrindas – ieškovo
civilinė teisė, ginama ieškiniu; actio praetoriae pagrindas – faktinė padėtis (formula in factum
conceptae). Formula ficticia – byla turėjo būti nagrinėta neatsižvelgiant į tam tikras iš tikro
buvusias aplinkybes. Atsakovas pripažįsta ieškovo pretenzijas – confessio in iure. Po pretenzijų
šalys galėjo (bet neprivalėjo) viena kitai prisiekti – iusiurandum in iure delatum. Priėmus priesaiką,
atsirasdavo tam tikri teisiniai padariniai.

 Ekstraordinarinio proceso pagrindiniai bruožai.

Visiškai logiška procesinių formų evoliucijis išdava. Būtent ši procesą laikome šiuolaikine
civilio proceso protėviu.
Čia išimtinis procesas. Keičiais iškvietimo į teismą procedūra. Ją vykdo valstybės institucija
ir formulė praranda savo prasmę , o ieškinys tampa skundu įtraukiamu į protokolą.
Vykdymo užtirkinimas yra ne ieškovo problema, o garantuojamas valstybės prievartos galia.
Tampa mokamas ir pereina prie raštiškumo.
Palaipsniui išstumia formuliarinį.
Proceas buvo sutrumpintas, nelieka nereikalingų formalumų, bylos nagrintos nebuvo
susietos nei laiku, nei eile. Manoma, kad šitas procesas taikomas yaptingose bylose arba tose
bylose, kuriose reikalvimai grindžiami daugiau moraliniais, o ne teisiniais argumentais.
Gana reta forma.
Pasikeitė daugelis procesinių prinicpų. Iškvietimas į teismą, dalyvaujant oficialiosios
valdžios atstovo, informavimas vykdavo per teismą.
Justinianas įveda naują ekstraordinarinio proceso formą vadinas libelarinis
Sprendimas visada buvo jau rašytinis. Kopijos įteikiamos šalims ir šis sprendimas yra
valstybonės valdžios įsakymas. Atsiranda protokolas.
Pirmą kartą atsiranda apeliacija. Galima skųsti iki imperatoriaus. Apsiribojima iki 2.

 Ordinarinio ir ekstraordinarinio procesų skirtumai.

Legisakcioninis ir formuliarinis procesai buvo įprasti, vadinti ordinariniais. Jų priešingybė buvo

imperijos laikotarpiu atsiradusi administracinė teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti dviejų
stadijų ir dėl to vadinama extra ordinem. Ekstraordinarinis procesas pamažu išstūmė procesą per
formulas ir tapo vienintele civilinių teisių gynybos forma

Ekstraordinarinis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, tačiau,
tapęs pagrindine civilinių bylų nagrinėjimo forma, jis negalėjo ignoruoti ir daugelio įprasto civilinio
proceso principų, pvz., liko šalių rungimosi principas, teismas pats nerinko įrodymų, nepriteisdavo
daugiau, nei prašė ieškovas ir t.t. Ribojo viešumo principą. Svarbesnė tapo raštvedyba. Bylų
nagrinėjimas – mokamas. Justiniano laikasi reikėjo pateikti rašytinį ieškinį – libelus conventionis.

 Išskirtinės pretorių teikiamos gynybos priemonės. Interdictum. Decretum.

Stipulationes praetoriae. Missio in possessionem. Restitutio in integrum.

Išskirtinės teisės gynybos priemonės iš esmės buvo administracinės privačių asmenų teisių
gynybos priemonės, grįstos magistrato valdžios pradais – imperium.
 Išskirtinė vieta čia teko interdiktams. Pretorius pats tyrė bylos aplinkybes, ir jei prašymas
buvo pagrįstas, įsakydavo priešingai šaliai nevartoti prievartos, atiduoti daiktą ir pan., toks
įsakymas vadintas decretum. Draudžiamasis dekretas vadintas interdictum.

Tai, kad pats turėjo atlikti tyrimą, pretoriui kėlė nepatogumų, tad jis supaprastino interdiktų
davimo procedūrą iškart paskelbdamas bendrajį įsakymą, kuris buvo sąlyginis. Jei atsakovas
nevykdė interdikto, ieškovas galėjo kreiptis antrą kart ir tada byla nagrinėta per sponsiones
būdu.

Interdiktai pagal turinį:

1) interdicta restitutoria (atkurti padėtį);

2) interdicta exhibitoria (ginčijamo daikto pateikimas)

3) interdicta prohibitoria (draudimas). Interdiktai, kurių reikalauti galėjo bet kuris pilietis, vadinosi
interdicta popularia. Atsiradus formuliariniam procesui, interdiktai prarado teisinę reikšmę.

Antroji pretorių gynybos priemonė – stipulationes praetoriae. Tai iškilmingas pasižadėjimas

pretoriaus akivaizdoj sumokėti skolą ar pan. Sudaryta savanoriškai.

Trečioji gynybos priemonė – mission in possessionem. Pretorius perduodavo prašytojui valdyti

ginčijamą turtą. Jei reikėjo šalį grąžinti į pirmykštę padėtį, pretorius taikė restitutio in integrum.
Tam turėjo būti didelė žala ir svarbi priežastis, pvz, nepilnametystė, apgaulė, esminė klaida,
teisnumo sumažėjimas ar asmens nebuvimas.

 Procesinis atstovavimas. Pro libertate, pro tutela, pro populo. Cognitor,

procurator.

Kartais šalys ne visada gali dalyvauti teismo procese, tada joms atstovauja jų procesiniai atstovai.
Legisakcioninio laikotarpio metu romėnai atstovavimo nepripažino, išskyrus šiuos atvejus:

- Leista bylinėtis pro libertate atveju – kai reikėjo ginti nelaisvėje esančių asmenų interesus.

- Leistas procesinis atstovavimas esant visuomeniniam skundui – pro populo.

- Manoma, kad leista atstovauti ir esant pro tutela (globai).

- Leista kelti byla už apvogtąjį, išvykusį valstybės reikalais.

Pretorius vėliau įteisino atstovavimą už ligonius ir išvykusius asmenis, taip pat neveiksnius
asmenis. Leista atstovauti ginant bendruomenių, korporacijų interesus.

Formuliariniame procese buvo dvejopi procesiniai atstovai – cognitor ir procurator.

 Cognitor – formalus atstovas, paskirtas dalyvaujant abiem šalims. Visa teisinė
atsakomybė teko atstovaujamajam.

Procurator - skirtas nesilaikant formalumų, gal net nežinant kitai šaliai. Įsitraukdavo
savo iniciatyva, atstovaujamasis turėjo teisę antrą kart pateikti tą patį ieškinį. Jei atstovaujamasis
nepripažino prokuratoriaus, tai šis turėjo atlyginti nuostolius. Viskas, kas priteista, perduota
prokuratoriui, tas pats ir pralaimėjus.

Ilgainiui skirtumai išnyko, atstovaujamasis nebegalėjo nepripažinti proceso, kuriame

už jį dalyvavo prokuratorius. Justiniano laikais liko tik prokuratoriai.

 Dies. Termino reikšmė įgyvendinant ir ginant civilines teises.

Laikas visada buvo svarbus siekiant įgyvendinti ir apginti subjektines civilines teises. Jei po
pažeidimo praėjo daug laiko, tai turėjo neigiamų padarinių asmeniui, besikreipiančiam į
teismą. Jei asmuo ilgai nesikreipia į teismą dėl pažeistos teisės gynybos, tai sukelia teisinių
santykių neapibrėžtumą.

Laikas – būtinas civilinių subj.t. gynybos elemetas, nuo jo priklause proceso pradžia, eiga,
rezultatas. Laikas galėjo būti pagrindu reikalauti suteikti gynybą, kitu – jos neteikti. Laikas
gali sunaikinti arba sukurti pačią materialiąją subj. teisę.

Kai teisė su laiko kategorija sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą, tokia laiko atkarpa
įgyja teisinės kategorijos reikšmę ir vadinama terminu. Laikas gali lemti įgyjamosios arba
naikinamosios senaties atsiradimą. Kai kurios subjektinės t. išnyksta pasibaigus nustatytam
terminui.

 Ieškinio senatis.
Civilinei teisenai svarbiausia ieškinio senatis. Tai įstatymo nustatymas terminas, per kurį
teismine tvarka gali būti apginta pažeista ar ginčijama subjektinė teisė. Ieškinio senatis
atsirado gan vėlai, tačiau jau pretoriai teisę į gynybą ėmė riboti terminais.

Teodosijaus II 424 m. konstitucija nustatė specialų terminą, naikinantį teisę į ieškinį – 30 metų. Kol
nebuvo įvesta ieškinio senatis, ji nuo romėnų įstatymų skyrėsi trimis aspektais

DAIKTINĖ TEISĖ. DAIKTŲ RŪŠYS (V skyrius vadovėlyje)

 Daiktų (res) samprata romėnų teisėje.

Res romėnų teisėje – tai bet koks turtas (gėrybės), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir
fiziniu bei erdviniu požiūriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitų gamtos dalių.
 Romėnų teisėje daikto terminas vartotas gana įvairiomis prasmėmis. Jis galėjo reikšti tam tikrą
aplinkybę, įvykį, procesą, taip pat ginčo dalyką. Dažniausiai ši sąvoka vartota siekiant
apibūdinti atskirą savarankišką materialų objektą, tinkamą naudoti ūkinei veiklai, turintį savo
turtinę vertę ir prieinamą žmogui. Sąvoka res apėmė ne tik materialius daiktus, bet ir turtą kaip
visumą, bei į jo sudėtį įeinančias turtines teises. Romėnai daiktu laikė ne tik tam tikrą
materialiąją gamtos dalį, bet ir teisinius santykius bei teises.

 Res corporales, res incorporales. (materialūs ir nematerialūs daiktai):

Teisei materialus buvo toks objektas, kurį galėjo suvokti žmogaus sąmonė, kurį buvo galima
paliesti. Nematerialiais objektas laikytos tam tikros turtinės teisės.

Pagrindinis skirstymo kriterijus – galimybė liesti.

Actio in rem buvo galima ginti tik iš res corporales atsirandančias teises, o teisės, pažeistos iš
res incorporales galėjo būti ginamos tik actio in personam.

 Res in commercio, res extra commercium. (daiktai esantys komercinėje apyvartoje ir

daiktai, išimti iš jos):
Res in commercio – daiktai, kurie galėjo būti privačios nuosavybės teisės objektai ir dalyvauti
civilinėje apyvartoje, t.y. kuriuos buvo galima pirkti, parduoti, dovanoti ir t.t.

Res extra commercio – tai daiktai, kurie negalėjo dalyvauti civilinėje apyvartoje, t.y. daiktais,
nesančiais niekieno nuosavybe. Į kai kuriuos iš šių daiktų, jei buvo kalbama apie bešeimininkius
daiktus (pvz. paikščius, žuvis), galima buvo įsigyti dalinę nuosavybę.

Romėnų teisėje buvo dvejopi daikto išėmimo iš apyvartos pagrindai – dievo teisė [divini iuris]
(šventyklos, altoriai, kapai, miesto sienos ir miesto vartai) bei žmonių sukurta teisė [humani iuris]
(oras, jūros, krantai, keliai, aikštės, teatrai, pirtys).

Res divini iuris buvo skirstimi į 3 grupes:

i. Res sacrae – daiktai, kurie ypatingu šventu valstybiniu aktu buvo paskirti
dievams (šventyklos, altoriai, kulto reikmenys);

ii. Res religiosae – daiktai, tarnavę mirusiųjų pagarbai išreikšti (kapai);

iii. Res conctae – daiktai, kuriuos ir be švento akto gynė dievai (miesto sienos ir
miesto vartai).

 Res in patrimonio, res extra patrimonium.

  Res mancipi, res nec mancipi.

Šios daiktų rūšys buvo žinomos jau pačioje seniausioje papročių teisėje ir labai veikė romėnų
civilinės teisės raidą. Oficialiai panaikintos Justiniano įstatymais.

Prie res mancipi priskirti itin svarbūs ūkiui daiktai – Italijos žemės, vergai, kinkomieji ir krovininiai
keturkojai gyvuliai, seniausieji kaimo žemių servitutai.

Visi kiti daiktai priskirti res nec mancipi.

Res mancipi buvo galima perduoti kitam asmeniui tik ius civile nustatyta tvarka, tuo tarpu res nec
mancipi buvo galima perduoti neformalios tradicijos būdu.

Šių formų tikslas buvo daiktų, sudarančių romėnų šeimos ūkinį pagrindą, apyvartos kontrolė.

 Res mobiles, res immobiles. (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai):

Šis klasifikavimas įtvirtintas jau XII lentelių įstatymuose.

Kilnojamiesiems daiktams priklausė visi daiktai, kuriuos galima perkelti į kitą vietą nekeičiant jų
esmės arba kurie patys juda.

Nekilnojamieji daiktai – objektai, kurių negalima pernešti į kitą vietą nekeičiant jų esmės ir kurie
susiję su žeme nuolatiniais saitais.

Res immobiles perdavimui buvo taikytos tos pačios taisyklės kaip ir res mancipi.

 Res fungibiles, species (res fungibili, res infungibili). (pakeičiami ir nepakeičiami daiktai)

Pakeičiami yra daiktai, kurie neišsiskiria iš kitų tam tikromis individualiomis savybėmis. Tai
neindividualizuoti daiktai, priklausantys kokiai nors bendrai rūšiai. Dažniausiai tai objektai,
kuriuos galima apskaičiuoti, pasverti ar pamatuoti. Šiandieninėje teisėje šie daiktai dar vadinami
daiktais, apibrėžiamais rūšiniais požymiais.

Nepakeičiami daiktai iš kitų išsiskiriantys tam tikromis specifinėmis ypatybėmis,

individualizuoti. Daiktai, apibrėžiami individualiais požymiais. Pavyzdžiui, paprasta kepurė
priklausė pakeičiamiems daiktams, o konkreti tam tikro asmens kepurė – nepakeičiamiems.
Paskolos objektas galėjo būti tik pakeičiamas daiktas, o panaudos – tik nepakeičiamas.

 Suvartojami ir nesuvartojami daiktai (res consumabili, res inconsumabili).

Suvartojami yra daiktai, fiziškai sunaikinami vieną kartą panaudojus (maisto produktai). Pinigai
taip pat laikyti suvartojamais daiktais.
 Nesuvartojami daiktai dažniausiai neišnyksta (žemė) arba išnyksta ilgainiui (avalynė, baldai).
Nuomos, paskolos ir pan. objektais galėjo būti tik nesuvartojami daiktai.

 Dalūs ir nedalūs daiktai (res divisibili, res indivisibili).

Dalūs yra daiktai, kuriuos galima padalyti į daugiau dalių, nekeičiant jų esmės, vertės ir
ekonominės paskirties (vynas, smėlis, akmenys). O būdami padalyti nedalūs daiktai (kėdė, arklys)
praranda turėtas savybes ir paskirtį. Daikto padalijimu nelaikytas teisės padalijimas į idealias dalis,
nedalijant paties daikto.

 Paprastieji, sudėtiniai ir surenkamieji daiktai.

Paprastieji daiktai yra susiję natūraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais tiek ūkiniu, tiek
teisiniu atžvilgiu (vergas, akmuo, medis, gyvulys).

Sudėtiniai yra daiktai, sudaryti iš daugelio sudedamųjų dalių, sujungtų tarpusavyje nuolatiniais
saitais, kartu sudarančių tam tikrą atskirą ir savarankišką daiktą tiek ekonominiu, tiek teisiniu
požiūriu (laivas, namas, spinta). Jų teisinio režimo ypatybė yra ta, kad į atskiras jų dalis
nepripažintos jokios išskirtinės, ypač nuosavybės, teisės. Buvo pripažįstama, kad atskiros
sudėtinio daikto dalys praranda savo savarankiškumą. Sudėtinio daikto dalies likimas buvo toks
pat, kaip ir viso daikto.

 Pagrindiniai ir papildomi daiktai.

Papildomi daiktai yra materialiai savarankiški, bet padeda pagrindiniam daiktui atlikti savo paskirtį
ir paklūsta jo teisiniam režimui.

Romėnai skyrė trijų rūšių papildomus daiktus:

i. daikto dalis (savarankiškas teisinių santykių objektas galėjo būti tik atskirtos
nuo pagrindinio daikto dalys, pvz. nuimta stogo čerpė. Jeigu daikto dalies
negalima atskirti nuo pagrindinio, savininkas prarasdavo nuosavybės teisę į
tą dalį);

ii. priklausinius daiktus (susiję su pagrindiniu daiktu ekonomiškai. Atskiri

fiziškai, bet tikslingiau juos naudoti kartu, pvz. raktas ir spyna. Teisėje
numatyta, kad priklausinį daiktą ištinka pagrindinio likimas, jei sutartyje
nenumatyta kitaip.);

iii. vaisius (natūralūs vaisiai [fructus naturales], tai vaisiai, kurių atsiradimą
lemia biologinės pagrindinio daikto savybės, pvz. vaismedžio vaisiai, pienas.
Civiliniai vaisiai [fructus civile] – tai vaisiai, atsirandantys dėl pagrindinio
 daikto civilinės apyvartos, pvz. paskolos procentai, nuomos mokestis.
Natūralūs vaisiai, neatskirti nuo pagrindinio daikto, negalėjo būti
savarankišku teisiniu objektu.).

 Daiktinių teisių samprata ir rūšys.

Romėnų teisė skyrė daiktinius ir asmeninius ieškinius, bet neatskyrė daiktinės teisės nuo prievolinės
teisės. Teisininkai vėliau ir civilines subjektines teises ėmė klasifikuoti į asmenines (prievolines) ir
daiktines.

Romėnai suformulavo specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti daiktas, kad būtų pripažintas
daiktinės teisės objektu:

i. materialūs daiktai;

ii. neišimti iš komercinės apyvartos daiktai;

iii. turintys individualius požymius daiktai.

 Daiktinės ir prievolių teisės skirtumai.

Daiktinė teisė visada yra absoliuti, o prievolių – sąlyginė. Daiktinės teisės absoliutumas yra tas, kad
ji galioja visiems aplinkiniams – tai vieno ar kelių asmenų teisė į daiktą, palyginti su visų kitų
asmenų, kurie tos teisės neturi. Tuo tarpu prievolinėje teisėje teisiniai santykiai visada atsiranda tarp
konkrečių asmenų (santykio dalyvių). Taigi esant prievoliniams santykiams visada yra aiškus
asmuo ar asmenys, galintys pažeisti kreditoriaus teisę.

Kiti daiktinės ir prievolių teisės skirtumai – prievoliniai teisiniai santykiai susieja

asmenį su kitu asmeniu, o ne su daiktu, kaip daiktinėje teisėje. Daiktinės teisės turėtojas paprastai
turi galimybę tiesiogiai veikti daiktą, prievolių teisės subjektas tokios teisės neturi.

Kad būtų pripažinta daiktine, be kitų požymių, tam tikra teisė turi turėti „sekimo ir
pranašumo“ bruožų. Sekimo bruožas – daiktinė teisė seka paskui daiktą, pranašumo bruožas –
daiktinė teisė yra labiau privilegijuota nei kitos prievolinės teisės, susijusios su tuo pačiu daiktu.

Visas daiktines teises romėnų teisėje galima suskirstyti į visiškas ir ribotas. Visiška
daiktinė teisė suteikė turėtojui absoliučią valdžią daiktui (nuosavybės teisė). Visos kitos daiktinės
teisės, išskyrus nuosavybės, buvo ribotos, t.y. savininkas neturėjo daiktui absoliučios valdžios.

Romėnų teisėje daiktinės teisės pobūdį pirmiausia turėjo nuosavybės teisė. Tai buvo vienintelė
„pilna“ daiktinė teisė.
VALDYMAS (VI skyrius vadovėlyje)

 Valdymo (possessio) samprata.

Kalbant apie žemės valdymą ir net pati saąvoka yra kildinama iš seder( nuo žodžio įsikurti
žemės skype)
TAI NĖRA DAIKTINĖ TEISĖ!!!!!!
Valdymas yra teisės sureguliuotas tam tikras faktinis būvis, faktinė situacija, kad asmuo turi
daiktą ir tai veda į nuosavybės įgijimą.
Tai yra kelias į teisę, bet ne teisė.
Valdymas apibręžia asmens santykį su daiktu. Šis santykis turi bųti ne laikinas, o pastovus beto
iš principo nebuvo įmanoma situacija, kai vladytų keli. Išskyrus, kai idealiom dalimi dalydavo.
 Kasdienybėje valdymas ir nuosavybė dažnai yra neatskiriami. Tačiau jos, kaip teisinės
kategorijos, tiek šiadieninėje, tiek romėnų teisėje aikšinamos skritingai.
 Valdymas(possessio) NĖRA DAIKTINĖ TEISĖ.
 Taigi romėnų teisės literatūroje valdymas suprantamas kaip faktinis daikto turėjimas jį
pasilikti. Populiariausias daikto valdymo būdas, kai nuosavybės teisė į daiktą sutampa su
faktiniu valdymu tai yta kai daikto valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo.
 Skirtingai nei nuosavybės teisė, valdymas nesuteikia teisės pareikšti ieškinį bet kuriam
pažeidėjui, valdymas neatsinaujina ipso iure grįžus iš nelasivės, tiesiogiai nepereina
paveldėjimo būdu.
 Valdymas gali aoskirtia neturėti jokio teisinio pagrindo pvz, kai vagis valdo pavogtą daiktą.
 Possessio- tam tikra faktinė būsena.

Possessio sudaro:
Corpus- objektyvusis elementas, reiškia faktinį daikto turėjimą.
Animus-subjektyvusis elementas, valia turėti ir valdyti daiktą kaip savo.
Esant corpus preziumuojama, jog yra ir animus.

 Valdymo ir laikymo (detentio) atskyrimas.

Laikymas skiriasi nuo valdymo. Laikymas(detentio)- tai faktinis daikto turėjimas, kai asmuo
nesiekia pasilikti dikto, bet valdo jį trečiojo asmens vardu(asnimus rem alteri habendi).

Aiškiai skirti valdymą nuo laikymo yra svarbu, nes teisę ginti valdymą turėjo pats valdytojas,
tuo tarpu detentorius tokią gynybą galėjo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui.

Respublikos laikotarpiu interdiktais pradėta ginti ir kai kurie kiti valdytojai(kreditoriai, turintys
užstatą, prokuristai ir sekvestro depozitoriai. Jie valdė ne savo, bet svetimo vardu.
  Valdymo ir nuosavybės atskyrimas.

Būtini valdymo elementai (corpus, animus).

Corpus- objektyvusis elementas. Reiškė faktinį daikto turėjimą. Esmė, kad asmuo gali daryti su
daiktu ką nori.

Animus- subjektyvusis elementas. Reiškia norą pasilikti daiktą atmentant bet kuriuos
trečiuosius asmenis.

 Valdymo rūšys.
Romėnų civilinėje teisėje valdymas buvo skirstomas į tam tikras rūšis pagal tai, kokiu būdu
jis buvo įgytas. Pagrindinis skirstymas:

 Possessio iusta – daikto valdytojas kartu buvo ir jo savininkas.

 Possessio iniusta – kuomet daiktas buvo užvaldomas neteisiniu būdu.

Pretorius nesuteikė gynybos interdiktais asmeniui, kuris valdymo teisę buvo įgijęs ydingai (vitiosa
possessio). Priskirti tokie atvejai:

 Valdymas, įgytas jėga (vi)

 Valdymas, įgytas klasta (clam)

 Valdymas iki pareikalavimo-prekarinis valdymas (precario)

 Kitas pagrindas, kuriuo remdamiesi romėnai grupavo possessio, buvo subjektyvi valdytojo
nuomonė apie valdomą daiktą. Jeigu valdytojas buvo įsitikinęs valdąs daiktą teisėtai, jis
vadintas valdytoju gera valia (possessor bonae fidei),
 Valdytojas, žinojęs, kad valdydamas daiktą, pažeidžia kito žmogaus teises, vadintas
valdytoju bloga valia (possessor malae fidei) pvz. vagis. Šio skirstymo reikšmė ta, kad
įgyjamoji senatis taikyta tik valdytojui gera valia. Toks valdymas, kuris sukeldavo įgyjamąją
senatį buvo apibūdinamas kaip possessio civilis. Terminas possessio ad interdikta apibrėžė
faktinį daikto valdymą, kuris buvo ginamas interdiktais. Tokia gynyba buvo taikoma ir
valdytojams bloga valia bei detentoriams. Šių asmenų valdymas niekada nesukeldavo
įgyjamosios senaties pasekmių.
 Romoje buvo galima valdyti tik materialius daiktus (res corporales). Kiek vėliau atsirado
terminas quasi possesio, kuris reiškė tam tikros teisės, susijusios su daikto valdymu,
turėjimą. Tai leido atsirasti naujai koncepcijai – possessio iuris (teisės turėjimui).
  Valdymo įgijimas.

Valdymo atsiradimo būdai:

 Corpore et animo: valdymas įgyjamas per norą valdyti daiktą (užtenka įžengti į žemės
sklypą, perduodi ar perduoti daiktą ir pan.). Corpus geriausiai apibrėžiamas kaip
meterialus santykis su daiktu; animus yra noras tą daiktą valdyti. Kilnojamiems
daiktams valdymas dažniausiai buvo įgyjamas paprastu (traditio) būdu t.y. daiktą
parduodant. Jeigu reikėdavo perduoti sunkiai kilnojamą daiktą, užtekdavo įgijėjo ir
perleidėjo susitarimo dėl daikto perleidimo, kuris būtinai turėjo įvykti perduodamo
daikto akivaizdoje.

 Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia): kartais valios požymis įgyjant daiktą
būdavo toks stiprus, kad atrodė, jog daiktas yra įgyjamas vien asmens valia. Kai
valdytojas parduoda, perduoda ar išnuomoja daiktą, kuris jau buvo pas būsimą valdytoją
arba kai valdytojas perduoda kitam asmeniui daiktą ir pats lieka detentoriumi.

 traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina

detentoriui tam tikrą daiktą, pastarasis pradeda jį valdyti, kai abi šalys dėl
to susitaria. Nereikalavo konkretaus daikto perdavimo akto. Šis aktas
buvo pagrįstas tuo, kad šiaip ar taip daiktas, kurį detentrius gaudavo
valdyti, jau būdavo pas jį.

 constitutum possessorium. Asmuo įgyja valdymą be perdavimo akto,

vien remiantis valios išreiškimu, jeigu daikto valdytojas pareiškia esąs
pasiryžęs perduoti šiam asmeniui daiktą, tačiau pats likti detentoriumi.

Sugebėjimas įgyti valdymą: Protiškai nesveiki asmenys bei vaikai buvo pripažįstami visiškai
neveiksniais. Kadangi valdymas buvo suprantamas kaip teisine, bet ne faktine būsena, todėl net
vaikas iki septynių metų galėjo ir be globėjo įgyti valdymą. Tik asmenys, buvę kieno nors valdžioje
(vergai) negalėjo įgyti valdymo teisės.

Valdymo įgijimas per tarpininkus: Klasikinė teisė nepripažino valdymo įgijimo per tarpininką (pvz.
jei Titijus paprašo Sėjau nupirkti jam laivą, tai šį valdymą Titijus įgis tik tada, kai Sėjus jį perduos).
Tik Justinianas leido įgyti valdymą per tarpininką (liberam personam).

 Valdymo pasibaigimas.

Galiojo taisyklė, kad valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daiktą taip, kaip jis veiktų įgijęs
nuosavybės teisę. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prieš savo valią netenka
galios valdyti daiktą. Tai įvyksta, kai valdytojas praranda:

1) corpore (pvz., kai valdytojas iš baimės atsisako atsiimti savo žemę iš okupanto);

2) animo – kai valdytojas pareiškia atsisakantis valdymo (neveiksnūs atsisakyti negali);

3) animo et corpore – kai valdytojas perduoda daiktą kitam asmeniui, pameta arba miršta.
Kilnojamųjų daiktų valdymas prarandamas, kai daiktą užvaldo kitas asmuo, o nekilnojamųjų – kai
valdytojas sužino, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

 Valdymo apsauga.

Svarbiausias valdymo gynybos bruožas romėnų teisėje, kad byloje dėl valdymo ne tik nereikėjo
įrodyti teisės į ginčijamą daiktą, bet net buvo draudžiama grįsti savo reikalavimus tokia teise.
Tokioje byloje, siekiant valdymo apsaugos, buvo būtina ir pakako nustatyti du faktus: valdymo
faktą ir valdymo pažeidimo faktą. Valdymo gynyba, grindžiama vien minėtų faktų nustatymu,
nekeliant klausimo, kam priklauso teisė į daiktą, vadinama posesorine gynyba. Priešingybė
buvo petitorinis procesas, kur buvo reikalaujama įrodyti asmens teisę į ginčijamą objektą.
Valdymas būtent gynimo požiūriu iš esmės skyrėsi nuo laikymo, kuriam nebuvo taikomas
posesorinis gynimas. Valdymas gintas ne ieškiniais, o posesiniais interdiktais, kurie, kaip ir
visi kiti interdiktai, buvo sąlyginiai magistratų įsakymai.

Buvo interdiktai, kuriais siekta:

1) pašalinti trukdymus naudotis daiktu

2) grąžinti prarastą valdymą

3) atgauti valdyti daiktą, valdomą svetimo asmens.

Interdictum retinendae possessionis: buvo skirstomi dar į dvi rūšis –

(1)kilnojamųjų daiktų valdymui apsaugoti. Juo galėjo naudotis tiek daikto valdytojas, kurio
valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdymą apskritai prarado. Justiniano laikais jis
buvo panaikintas.

(2)nekilnojamiems daiktams apsaugoti. Naudojosi tik toks valdytojas, kuriam nebuvo galima
prikišti ydingo valdymo (įgijo prievartos keliu, slapta ar iki pareikalavimo). Ydingo valdymo atveju
interdikto pagalba daiktas galėjo būti atimamas iš faktinio valdytojo.

Interdictum recoperendae possessionis: skiriamos trys grupės –

(1)nekilnojamųjų daiktų grupei, jeigu iš valdytojo valdymas buvo atimamas jėga.

(2)ginamas asmuo, iš kurio valdymą daiktui atima vienerių metų senaties terminas.

(3) Deprecario. Paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo.
Savininkas tampa valdytoju tada, kai laikytojas atsisako daiktą grąžinti.
Adibiscendae possessionis: jais buvo siekiama ne apginti, o įgyti valdymą, kurio anksčiau nebuvo
.

NUOSAVYBĖS TEISĖ (VII skyrius vadovėlyje)

 Nuosavybės samprata. Dominium, proprietas.

Pagrindinė daiktinė teisė yra nuosavybės teisė (dominum, proprietas), buvusi vienintelė visiška
daiktinė teisė (visos kitos ribotos). Nuosavybė buvo laikoma vienalyte teise. Nuosavybės teisė yra
subjektinė.
Romoje nuosavybė suteikė savininkui viską, ko nedraudė teisė. Šis apibrėžimas išliko
iki mūsų dienų.
Nuosavybės teisė, romėnų supratimu, viena vertus, nurodo tos teisės subjektui laisvės
ribas (pozityvioji nuosavybės teisės funkcija), kita vertus, yra jos laisvės garantas (negatyvioji
nuosavybės teisės funkcija, kuri pašalina galimybę tretiems asmenims kištis į svetimą nuosavybę).
Bandyta nuosavybės teisės požymius suskirstyti į pagrindinius ir papildomus.
Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teisė; papildomi – naudojimosi ir daikto turėjimo teisė, taip
pat teisė surinkti ir naudotis jo vaisiais.

 Nuosavybės teisės turinio elementai.

Pagrindiniai nuosavybės teisės turinio elementai:

a. Ius utendi et fruendi. Savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus
vaisius. Jis taip pat gali daiktą suvartoti arba sunaikinti.
b. Ius possidendi. Reiškia daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo faktą.
c. Ius disponendi. Teisinio disponavimo daiktu galimybė.

 Nuosavybės teisės rūšys.

Nuosavybės teisė buvo keturių rūšių – bonitarinė (pretorinė) nuosavybė, bendroji nuosavybė,
kviritinė nuosavybė bei peregrinų nuosavybė. Dar kartais išskiriamos provincijų žemės.
Pagal ius civile, savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, todėl nuosavybė
vadinama kviritine. Šią nuosavybę gynė romėnų ius civile, todėl ji buvo vadinama ir civiline
nuosavybe. Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės.
Pradžioje nuosavybę į res mancipi buvo galima įgyti tik specifiškai romėniškais būdais, reikėjo
atlikti mancipaciją arba in iure cessio. Į visus kitus daiktus nuosavybę buvo galima įgyti neformaliu
būdu. Tik praėjus įgyjamosios senaties terminui valymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę.
Bonitarinė arba pretorinė nuosavybė buvo nuosavybė, pagal kurios teisę res mancipi
valdytojas, praradęs daiktą dar nesuėjus senaties terminui, po kurio nuosavybė taptų kviritine,
galėjo pateikti ieškinį. Atsiradus jai atsirado nuosavybės dualizmas, panaikintas tik Justiniano
laikais. Ginta traditio būdu.
Peregrinų nuosavybę gynė jų teisinės sistemos (ius peregrinorum). Tai išnyko kai
visi Karakulos ediktu buvo paskelbti piliečiais.
 Provincijos žemės, kurias romėnai įgijo užkariaudami, buvo romėnų liaudies arba
imperatoriaus nuosavybė. Jos buvo apmokestintos, kai tuo tarpu kviritinė nuosavybė buvo laisva
nuo mokesčių. Vėliau provincijų žemės buvo sulygintos su kviritine nuosavybe.
Bendroji nuosavybė. Kai daiktas priklausė ne vienam, bet keliems asmenims, kurie jį
valdydavo bendrai. Kiekvienas iš bendrasavininkių turėjo idealią nuosavybės teisės į tam tikrą
daiktą dalį. Šios dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas bendrasavininkis galėjo savo dalimi
disponuoti ir iš jos atitinkamai siekti naudos. Atliekant visą daiktą liečiančius veiksmus, buvo
būtinas visų bendrasavininkių sutikimas. Jeigu objektas buvo nedalus tai jis buvo paliekamas
vienam, o kitiems priteisiama piniginė kompensacija arba jį pardavus gauti pinigai padalinami
proporcingai nuosavybės turimai daliai.

 Nuosavybės teisės ribojimas.

Nuosavybės teisės ribojimai, kuriuos lėmė visuomenės interesai, buvo įtvirtinti

viešojoje teisėje (ius cogens), kuri iš esmės buvo imperatyvi, todėl šalys privačiu susitarimu
negalėjo panaikinti ar sumažinti šių apribojimų. Priešingai, apribojimai, lemiami trečiųjų
asmenų interesų, įtvirtinti dispozityvioje privatinėje teisėje, todėl buvo galima juos keisti ar
net panaikinti. Kai apribojimai nustoja egzistavę, nuosavybės teisė vėl veikia. Atsižvelgiant į
interesų grupes, nuosavybės apribojimai galėjo atsirasti įstatymo, sutarties ar teismo
sprendimo pagrindu. Visi romėnų nuosavybės teisės ribojimai neturėjo bendros taisyklės, o
buvo grįsti konkrečiais atvejais.

Pagrindiniai nuosavybės teisės apribojimai, atsižvelgiant į tai, kieno interesus jie

gina:

d. Apribojimai, kurias ginami visuomenės interesai. Viešo pobūdžio nuosavybės

apribojimai, kurių egzistavimą sąlygojo statybos ir sanitariniai reikalavimai, tam tikri
serviso apribojimai. Jų egzistavimą lėmė tam tikri socialiniai, ekonominiai ir
politiniai motyvai. Daug dėmesio skiriama žemės ūkiui. Viskas buvo paremta
konkrečiais atvejais.
e. Apribojimai kaimynų naudai. Vėl viskas paremta konkrečiais atvejais. Ribojimai
kaimynų naudai taip pat buvo grįsti konkrečiais atvejais, pvz. jei vaisiai nukrenta į
kaimyno sklypą, vaismedžio savininkas kas antrą dieną turi teisę juos susirinkti. Taip
pat savininkas privalo praleisti kaimyną per savo sklypą, jei šis kitaip negali pasiekti
savojo.

 Nuosavybės teisės įgijimas.

Nuosavybės teisė galėjo būti įgyjama pirminiu arba išvestiniu būdu. Pirminis yra toks būdas, kai
įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į šį daiktą.
Tokiu būdu įgyta nuosavybė buvo laisva nuo bet kokių prievolių. Išvestinis – naujo savininko
nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis
nuosavybės teisės įgijimo būdas. Taikomas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių
negu pats jų turi. Dar vienas svarbus principas, kad nuosavybė pereina ne sutarties pasirašymo
metu, bet faktinio daikto perdavimo momentu ar įgyjamosios senaties keliu. Tam kad pereitų
nuosavybė į daiktą, buvo būtina atlikti veiksmą – mancipaciją ar tradiciją.
Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai:
f. Usucapio (įgyjamoji senatis) – tai tam tikro daikto nuosavybės teisės įgijimas dėl jo
valdymo įstatymų nustatytą laikotarpį. Atsirado, nes siekiama panaikinti neaiškumą
tarp žemių. Šiuo būdu galėjo pasiremti ir asmenys, kurie įgijo kokį nors daiktą,
nesilaikydami reikiamos teisinės formos. Pirmiausia ji buvo taikoma Romos
piliečiams, lietė tik kviritinę nuosavybę. Bet po pilietinių teisių suteikimo tapo
taikoma plačiau. Turėjo atitikti 5 pagrindinius bruožus: res habilis (apibūdina
objektą, į kurį gali būti įgyjama nuosavybės teisė), titulus (valdymui daiktas turėjo
būti įgytas teisėtai), fides (valdytojo gera valia), possesio (tik civilinis valdymas
sukelia nuosavybės teisės atsiradimą), tempus (kilnojamuosius daiktus reikėjo
valdyti vienerius metus, o nekilnojamuosius – dvejus).
g. Occupatio (užvaldymas) – seniausias nuosavybės teisės įgijimo būdas, taikytas įgyti
nuosavybės teisę į užvaldytą niekieno daiktą (res nullius). Romėnų teisė res nullius
statusą pripažino laukiniams gyvūnams, lobiams bei paliktiems daiktams. Res
hostiles – daiktai, esantys Romos teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos valstybės,
su kuria Roma pradėjo karo veiksmus.
h. Specificatio (perdirbimas) – tai nuosavybės teisės įgijimo būdas, reiškiantis esminį
daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą (nova species), pvz. iš
vynuogių padaromas vynas. Kompromisinė taisyklė (media sententia) – jei naujai
sukurta daiktą galima grąžinti į pirmykštę padėtį, tai nuosavybės teisė tenka
pirmykščio daikto savininkui, jei ne – žmogui perdirbusiam daiktą.
i. Confussio ir commixtio (susijungimas ir susimaišymas). Jei susijungdavo du
nekilnojamieji daiktai (pvz. sklypas išsiplėsdavo kito sąskaita dėl pratekančios upės)
tai nuosavybės teisė buvo dalinama per pusę, neskaitant atplaišų, kurios tekdavo tam
sklypui, prie kurio prisijungdavo. Dumblynė – lėtas vieno sklypo didėjimas kito
sąskaita, kuris įvykdavo dėl bendros upės pratekėjimo. Atplaiša – vieno sklypo
atitrūkimas dėl upės srovės poveikio ir prisijungimas prie kito sklypo. Jei
susijungdavo nekilnojamas daiktas su kilnojamu, nuosavybės teisė tekdavo
kilnojamo daikto savininkui.
j. Vaisių įgijimas. Tik nuo atsiskyrimo momento nuo motininio daikto vaisiai įgauna
savarankiškų daiktų statusą. Bendra taisyklė teigė, kad tokie vaisiai priklauso
motininio daikto savininkui. Išimtys buvo nustatytos tik vaisiams siaurąja prasme
(fructus).

Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo būdai:

a. Mancipacija – tik res mancipi daikto pardavimas ar perdavimas dalyvaujant
liudytojams. Vienas iš nedaugelio formalių aktų (sutartis variu ir svarstyklėmis).
Turėjo dalyvauti svėrėjas, penki liudytojai, įgijėjas ir savininkas. Šio akto dalyviai
galėjo būti tik Romos piliečiai. Justinianas panaikino.
b. In iure cessio (perleidimas teisme) – tai buvo tariamas vindikacinis procesas, kuomet
įgijėjas buvo ieškovas, o perdavėjas – atsakovas ir teismas priimdavo sprendimą
ieškovo naudai. Buvo galima perduoti nuosavybę ir res mancipi, ir res non mancipi.
Naudojosi tik Romos piliečiai. Justinianas panaikino.
c. Traditio (perdavimas) – svarbiausia ne forma, o turinys. Šį būda pirmiausia taikė
peregrinai, perleisdami nuosavybės teisę į provincijų žemes. Vėliau šį būdą taikė ir
romėnai, o po Justiniano jis tapo universalus. Norint perduoti daiktą šiuo būdu
reikėjo perduoti daiktą faktiškai, perleidėjo valios perduoti nuosavybės teisę ir
priėmėjo valios ją įgyti bei tinkamo teisinio pagrindo. Traditio buvo galima atlikti
per trečiuosius asmenis.
Tam, kad tradicijos būdu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo įvykdyti tris sąlygas:
 1. Daiktas turėjo būti faktiškai perduotas
2. Perdavimo faktą turėjo lydėti perdavėjo valia daiktą atiduoti ir priėmėjo
valia jį įgyti
3. Turėjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas, kurio dėka buvo atliekama
tradicija
Priklausomai nuo antrosios sąlygos pobūdžio tradicija galėjo pagimdyti
trejopas teisines pasekmes:
(1)daikto laikymą [paskola], (2)valdymą [užstatas arba nuoma labai ilgam laikui], (3)ir nuosavybės
teisę [pardavimas, dovanojimas ir pan].
Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio šiomis ypatybėmis:
1. Traditio galima vykdyti per trečiuosius asmenis.
2. Jeigu mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo
niekinės, tai traditio – ne.
3. Pirmaisiais dviem būdais nuosavybę buvo galima perleisti ir įgyti jų
nevaldant, o traditio negalėjo padaryti tas, kas nevaldė arba nelaikė
daikto.

 Nuosavybės teisės išnykimas.

Nuosavybės teisė galėjo išnykti tik dėl tam tikrų priežasčių. Pirma, nuosavybės objektui išnykus
materialiai (dėl fizinio sunaikinimo, specifikacijos ar kt.), antra – išnykus juridiškai (vergą
paleidus į laisvę, priešui daiktą atėmus ir pan.). Kad ir koks būtų objektas nuosavybės teisė
išnykdavo jei būdavo perleista; vieno asmens prarasta, o kito neįgyta (laukinio gyvulio
pabėgimas), ar savininkas atsisakydavo savo teisės. Taip pat galėjo būti atimta iš savininko prieš
jo valią (konfiskuota, senatis).

 Nuosavybės teisės gynyba.

Pagrindiniai ieškiniai, kuriais ginta savininko nuosavybės teisė, romėnų teisėje buvo rei vindicatio
(vindikacinis ieškinys) ir actio negatoria (negatorinis ieškinys). Bonitarinė nuosavybė buvo ginama
actio Publiciana. Visi šie ieškiniai turėjo daiktinį pobūdį.
Rei vindicatio. Šis ieškinys naudotas kuomet savininkas, nevaldantis daikto (dėl ko
negalėjo naudotis interdiktais), kreipdavosi į teismą dėl daikto priteisimo. Ieškovas galėjo būti tik
savininkas, praradęs valdymą. Buvo kviritinės nuosavybės gynimo būdas. Sponsio – daiktinių
pretenzijų pateikimas, pritaikant verbalinę sutartį. Priklausė arbitralinių ieškinių grupei. Ieškovas
privalėjo gražinti atsakovui daikto išlaikymo išlaidas. Ieškovas turėjo įrodinėti savo teises.
Skiriamos trys išlaidų rūšys (impensae):
1. Būtinosios išlaidos – kad daiktas egzistuotų arba iš esmės nepablogėtų.
2. Naudingosios – padidindavo daikto vertę.
3. Prabangos – daikto pagražinimui.
Buvo privalu gražinti tik būtinąsias ir naudingąsias išlaidas. Sąžiningas valdytojas galėjo prisiimti ir
prabangos išlaidas.
Actio negatoria. Naudotas tuomet, kai savininkas nepraradęs valdymo, bet kažkas
trukdo jam valdyti. Šiuo atveju ieškovas privalėjo įrodyti savo nuosavybės teisę ir kad atsakovas ją
pažeidė. Atsakovas tuo tarpu įrodinėdavo savo teisę. Ieškinį patenkinus atsakovo teisė buvo
paneigiama.
Labai panašus buvo draudžiamasis ieškinys (actio prohibitoria), kuriame ieškovas įrodinėdavo savo
teisę uždrausti ką nors daryti, tai draudimas atsakovui naudotis daiktu. Jie buvo kviritinės
nuosavybės gynybos priemonės.
Publicijaus ieškinys (actio Publiciana). Buvo naudojamas, kai daikto valdytojas,
neturintis kviritinės nuosavybės, galimos įgyti suėjus senačiai, prarasdavo savo valdymą. Tai buvo
petitorinis ieškinys (ieškinys dėl teisės). Jame atsakovas galėjo įrodinėti, kad ieškovas neturi teisės į
daiktą. Jis buvo panašus į rei vindicatio.
Be šių pagrindinių ieškinių, buvo dar apie 70. Kasdieniam Romos gyvenimui daug
įtakos turėjo kaimynų santykiai, todėl reikšmingi ieškiniai šiam atžvilgiui.

TEISĖ Į SVETIMUS DAIKTUS (VIII skyrius vadovėlyje)

 Teisės į svetimus daiktus (ius in re aliena) samprata.

Romėnų civilinė teisė žinojo gana daug teisių į svetimus daiktus (ius in re aliena). Jos atsirado
dėl dviejų priežasčių – tai savininkų ir kreditorių interesai. Kaip ir bet kuri daiktinė teisė ji buvo
absoliutaus pobūdžio. Kita vertus šios teisės, kitaip nei nuosavybės teisė, nesuteikdavo
absoliučios valdžios į daiktus. Jos buvo „ribojančio“ pobūdžio. Pagrindinės – servitutas,
emfiteuzis, superficijus ir įkeitimo teisė.

 Servitutai ir jų rūšys.

Servitutas – tai ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą. Jie suteikė teisę ribotai naudotis svetimu
daiktu. Servitutai buvo skirstyti į predialinius (žemės) (servitutes praedorium) ir asmeninius
(servitutes personarum). Pagrindiniai servitutų principai: tai yra pozityvi teisė servituto subjekto
atžvilgiu ir negatyvi daikto savininko atžvilgiu; servitutais galima varžyti tik svetimą, bet ne savo
objektą; servituto negalima varžyti kitu servitutu. Jie susiformavo anksčiausiai. Servitutai
dažniausiai buvo skirti apginti moters padėtį.
 Servitutes praedorium. Sklypo, kuris suvaržytas servituto, savininkas turėjo pakęsti, kad
kitas asmuo, nesantis savininkas, riboja jo teises į sklypą. Subjektais buvo „ribojančio“ ir
„tarnaujančio“ sklypo savininkai, iš kurių pirmasis turėjo riboto naudojimosi teisę
„tarnaujančio“ sklypo atžvilgiu.
Galima nurodyti šiuos bendrus predialinių servitutų požymius:
1. Servitutas visuomet apsunkina vieną sklypą kito sklypo naudai;
2. Servitutas yra pastovi teisė;
3. Servitutas yra nedalus.
 Servitutes personarum. Tai yra daiktinė teisė į svetimą daiktą, suteikta tam tikro asmens
naudai. Šio servituto asmeninis pobūdis reiškė, jog tai buvo subjektinė neperleidžiama teisė,
kuri paprastai pasibaigdavo kai mirdavo tą teisę turintis asmuo. Buvo keturių rūšių:
o Ususfructus – tai daiktinė teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir rinkti jo vaisius,
kartu turint pareigą išsaugoti jo substanciją. Unusfructus dalykas galėjo būti tik
nesuvartojami, o jei būdavo suvartojami, tai naudotojas pasibaigus terminui turėjo
grąžinti tokį pat daiktų kiekį arba atlyginti jų vertę. Buvo grynai asmeninė
neperleidžiama teisė. Ususfructarijus nebuvo daikto valdytojas, o tik detentorius.
 o Usus – tas pats kas unusfructus, tik negalima naudotis daikto vaisiais, tik pačiu
daiktu.
o Habitatio – daiktinė teisė gyventi svetimame name;
o Operae servorum vel animalium – teisė naudotis svetimu vergu arba gyvuliu.
Servitutai atsirasdavo: kai legatas būdavo užrašomas vindikacijos tvarka, kuria
nustatomas servitutas trečiojo asmens naudai; priteisiant; simuliuojant ieškinį dėl servituto; per
mancipaciją; įgyjamosios senaties suėjimu. Plačiausiai taikyti du būdai: legatas (savininko mirties
atveju) ir trečiasis – gyvųjų naudojimas. Servitutas išnyksta išnykus vienai iš šių sąlygų: išnykus
asmeniui ar žemės sklypui, kurių naudai nustatytas servitutas; išnykus servituto varžomam daiktui
materialiai arba teisiškai; susiliejus į vieną asmenį servituto turėtojui ir daikto savininkui. Servituto
atsisakyti buvo galima tokia pačia tvarka, kokia jis buvo nustatytas. Kilnojamo turto servitutai dėl
nenaudojimo išnykdavo po metų (Justinianas – 2), o nekilnojamo – po dviejų (Justinianas – 10-20).

 Servitutes praediorum rusticorum ir Servitutes praediorum urbanorum.

Atsižvelgiant į sklypo paskirtį servitutai buvo skirstyti į kaimo servitutus (Servitutes praediorum
rusticorum):
 Tako servitutas – teisė pėsčiomis, arkliu ar neštuvais keliauti per svetimą sklypą;
 Servitus actus – per svetimą sklypą galima važiuoti ir ginti gyvulius;
 Servitus viae – apėmė pirmus du servitutus;
 Vandens praleidimo servitutas – suteikė teisę iš svetimo sklypo pasisemti vandens;
Ir miesto servitutus (servitutes praediorum urbanorum):
 Servitus altius non tollendi – draudimas, įpareigojantis statyti tik tam tikro aukščio
pastatus;
 Servitus prospiciendi – draudimas statyti „tarnaujančiame“ sklype konstrukcijas,
kurios užstoja „vyraujančio“ sklypo savininkui vaizdą;
 Servitus protegendi vel proiciendi – teisė tam tikra statybos konstrukcija įsiterpti į
kaimyno sklypo oro erdvę;
 Servitus tigni immittendi – balkio įleidimo į kaimyninį mūrą teisė;
 Servitus oneris ferendi – teisė atremti statybinę konstrukciją į kaimyno konstrukciją;
 Servitus stillicidii – teisė nukreipti lietaus vandens nutekėjimą į kaimyninį sklypą;
 Servitus fumi immitendi – teisė nukreipti dūmus ir nemalonius kvapus į kaimyno
sklypą;

 Įkeitimo teisė.

Tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, pagal kurią kreditorius gali, skolininkui neįvykdžius įkeitimu
užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią dalį iš įkeisto turto
vertės, nepriklausomai nuo to, ar įkeistas turtas tebėra skolininko, ar jis pastarojo yra perleistas
tretiesiems asmenims.
Yra dvi šalys: įkaito turėtojas (kreditorius, kurio teisei apginti yra užstatomas užstatas) ir įkaito
davėjas (skolininkas, kuris kredito garantavimo tikslais įkeičia daiktą).
Įkeitimo teisė Romoje pradeda vystytis tada, kai iškyla poreikis iš anksto išsklaidyti
kreditoriams baimę, jog skolininkas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų.
  Fiducia.

Šios formos esmė ta, kad skolininkas kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio
būdu perduodavo kreditoriaus nuosavybėn kokį nors daiktą, su sąlyga įvykdžius
įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Taigi fiducia reiškė ne įkeitimą tikrąja prasme, bet
nuosavybės teisės perkėlimą. Kreditorius kaip savininkas įgydavo nuosavybės teisę į
vaisius, galėjo daiktu laisvai disponuoti. Tačiau atsakydavo, jeigu tyčia sunaikindavo arba
sugadindavo daiktą. Fiducia dalykas galėjo būti tik res mancipi. Didžiausias fiducia
trūkumas, kad skolininkas prarasdavo nuosavybės teisę į įkeistą daiktą, todėl vėliau ši forma
pakeičiama Pignus.

 Pignus.

Šiuo atveju įkaito davėjas (skolininkas) perdavė kreditoriui faktinio valdymo, bet ne
nuosavybės teisę. Kreditorius galėjo laikyti įkeistą daiktą, kol bus sumokėta skola, bet
negalėjo juo disponuoti. Tai buvo savotiškas daikto areštas. Disponuoti galėjo tik tuo atveju,
jei skolininkas buvo nemokus ir tai tik sudarius papildomą sutartį.
Sutartys, kurios sustiprindavo kreditoriaus padėtį:
1. Pactum de vendendo – sutartis, kuria remiantis užstato gavėjas, jeigu skolininkas
neįvykdys savo pareigos, gali parduoti škeistą objektą.
2. Pactum antichreticum – buvo taikoma tada, kai įkaito objektas duodavo vaisius,
o surinkti vaisiai skaičiuojami į skolos mokėjimo sumą.
3. Lex commissoria – neformali sutartis, kurios dėka kreditorius tapdavo objekto
savininku tuo atveju, jeigu skolininkas laiku neįvykdydavo savo prievolės.
Fiducia institutui buvo svarbiausi kreditoriaus interesai, o pignus – atvirkščiai. Be to, norėdamas
gauti pignus asmuo taip pat turėdavo prarasti įkeitimo objektą. Tuo tarpu pats kreditas dažnai buvo
reikalingas kaip tik tam daiktui. Todėl atsirado dar kita įkeitimo forma.

 Hypotheca.

Tai žodinis įkeitimas. Skolininkas neperduodavo kreditoriui daikto, bet pažadėdavo, kad
neįvykdžius susitarimo kreditorius galės parduoti įkeistą daiktą. Tam, kad ši teisė būtų
realizuota, kreditorius turėdavo įgyti valdymo įkeistam daiktui teisę.
Šiai teisei pasiekti pretorius nustatė trejopas priemones:
1. Interdictum Salvianum – žemės sklypų nuomos santykiuose nuomotojas negalėjo
pastoviai kontroliuoti nuomininką, todėl pastarasis galėjo lengvai išvežti ar
parduoti įkeistą daiktą. Apginti nuomotojo teises ir buvo skirtas šis interdiktas.
2. Actio Serviana – jame nuomotojo teisė į nuomininko inventorių įgijo tikros
daiktinės teisės pobūdį.
3. Actio quasi Serviana – taikomas, kai prievolės užtikrinimo priemone yra
pasirenkama hypotheca.
Jis padėjo kreditoriui išsireikalauti įkeistą daiktą iš įkaito davėjo.
Kadangi įkeičiant daiktą hypotheca būdu jis nebuvo perduodamas, skolininkas turėjo galimybę jį
įkeisti kelis kartus. Tokiu atveju, iškilus problemai reikalavimai buvo patenkinami eiliškumo tvarka.
Vėliau pirmenybė buvo suteikta raštiškai patvirtintoms hipotekoms. Galima išskirti tris įkaito
atsiradimo būdus: sutartis, įstatymas ir viešosios tvarkos potvarkis, išleistas remiantis teismo
sprendimu.

 Emphyteusis Ir Superficies.

Abi šios formos – tai ribotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą. Jos maksimaliai ribojo
nuosavybės teisę į sklypą.
Emfiteuzis – graikiškos kilmės ilgametės nuomos sutarties prototipas (žemė). Tai
buvo paveldima ir perduodama teisė naudotis svetimu sklypu mokant kasmetinius procentus.
Emfiteuzis susiformavo kaip savarankiška daiktinė teisė, nes tai nebuvo nei nuoma, nes galėjo būti
amžina, nei pardavimas. Emfitentas (nuomininkas) turėjo visas teises disponuoti sklypu savo
nuožiūra. Pagal Justinianą mokesčio nemokėjimas tris metus suteikia teisę atšaukti emfiteuzį.
Superficijus – tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu
statybos reikalams (statiniai) (pvz., statytis namą valstybės žemėje). Ši teisė sudarė galimybę
naudotis pastatu, esančiu svetimame sklype. Pastatas, pastatytas svetimame sklype, tapdavo to
sklypo savininko nuosavybe. Už naudojimąsi pastatais paprastai reikėdavo mokėti tam tikrą
mokestį. Superficijus panaikina daikto išnykimas ir mokesčio nemokėjimas 2 metus. Laikas buvo
arba labai ilgas, arba amžinybė.