12 - 15 seminarai. Nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai.

5. Kaltės formos. Kaltės kriterijai ir turinys. Objektyviųjų požymių reikšmė įrodinėjant kaltę.
6. Tyčinė kaltės forma. Tiesioginė tyčia ir jos sudėtinės dalys. Netiesioginė tyčia ir jos struktūra.
7. „Mišri („dviguba“) kaltė“.
8. Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Nusikalstamų veikų kvalifikavimas esant apibrėžtai ir neapibrėžtai
tyčioms. Išankstinė ir staiga kilusi tyčia. Afektinė tyčia.

5. Kaltės formos. Kaltės kriterijai ir turinys. Objektyviųjų požymių reikšmė

įrodinėjant kaltę.
Kaltės formos.
Kaltė turi tam tikras formas. BK skiriamos dvi kaltės formos: tyčinė ir neatsargi kaltė. Tyčios ar
neatsargumo kaip kaltės formų nustatymas - tai pirmas kaltės detalizavimo, jos nustatymo etapas.
Šios dvi kaltės formos yra įtvirtintos įstatyme. Taigi bet kuria kaltės forma padaryta veika iš principo
gali būti vertinama kaip nusikalstama.
Kas vienija ir skiria įstatyme įtvirtintas kaltės formas. Pabrėžtina, kad visos kaltės formos turi
bendrą vardiklį, bendrą vienijantį jas pamatą, kuriuo remiantis formuluojami kaltės formų apibrėži-
mai. Tas pamatas yra objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei
įstatyme numatyti pavojingi padariniai. Visos kaltės formos (ir tyčinė, ir neatsargi) visų pirma
išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta pavojinga veika, o esant
materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, ir su įstatyme numatytais padariniais.
Kaltės formos viena nuo kitos skiriasi asmens psichinio santykio su objektyviaisiais
nusikalstamos veikos sudėties požymiais ypatumais. Kitais žodžiais tariant, tyčia nuo neatsargumo
skiriasi tik tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais
pavojingais padariniais. Šis santykis gali skirtis tuo, kad esant vienai kaltės formai asmuo suvokia
daromos veikos pavojingą pobūdį, o esant kitai - jo nesuvokia; esant vienai kaltės formai asmuo
numato baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių kilimo galimybę, esant kitai -
nenumato, esant vienai kaltės formai asmuo nori įstatyme numatytų pavojingų padarinių, esant kitai
— jų nenori.
Kaltės turinys.
Kaltės turinio nustatymas – tai kaltės formos, nustatytos BK specialiosios dalies
straipsnyje, detalizavimas.
BK nėra dviejų straipsnių, kurie sutaptų ir kaltės forma, ir kaltės turiniu. Kaltės turinys – tai
tyčinė ar neatsargi kaltė konkrečioje nusiklstamos veikos sudėtyje. Nustatant konkrečios
nusikalstamos veikos tyčios ar neatsargumo turinį, apsibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos,
nustatoma, kokio turinio asmens psichinį santykį su objektyviaisiais konkrečios nusikalstamos
veikos sudėties požymiais privalu nustatyti, norint kvalifikuoti veiką (pareikšti įtarimą, surašyti
kaltinamąjį aktą ar priimti kaltinamąjį nuosprendį) pagal dominantį BK specialiosios dalies straipsnį.
Kaltės turinys nustatomas pripildant bendrą tyčinės ar neatsargios kaltės formos apibrėžimą,
pateiktą BK 14 ir 15 straipsniuose, konkrečiu turiniu.
Kriterijai, kuriais remiantis konstruojamos kaltės formos.
Klatės formos konstruojamos remiantis šiais kriterijais:
1.Intelektinis kriterijus – susijęs su asmens (proto) intelektinėmis galiomis ir suvokimu ar
nesuvokimu tam tikrų aplinkybių darant veiką, bei šios veikos pavojingumo socialinės reikšmės
vertinimo.
2.Valinis kriterijus išplaukia iš intelektinio ir siejamas su norėjimu arba nenorėjimu veikti ir
norėjimu ar nenorėjimu tam tikrų padarinių, kurie kils dėl veikos ar neveikimo.
Šie kriterijai netapatintini su nepakaltinamumo kriterijais!
 Kaltė turi du momentus, kurių esant yra pagrindas daryti išvadą, kad yra kaltė. Įstatyme jie
neįvardyti, tačiau juos skiria baudžiamosios teisės teorija. Psichinis santykis su pavojinga veika bei
priežastinio ryšio vystymusi teorijoje vadinamas intelektualiuoju kaltės momentu, o psichinis santykis
su padariniais — valiniu kaltės momentu. Abu kaltės momentai yra vienodai reikšmingi išvadai, kad
kaltė yra.
Kaltės įrodinėjimas.
Baudžiamojoje teisėje nėra kaltės apskritai. Įrodinėjant kaltę baudžiamosiose bylose turi būti
nustatyta:
1) kaltės forma ir 2) kaltės turinys.
Kaltės formos nustatymas tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą apima: 1) kaltės formos
baudžiamajame įstatyme nustatymą ir 2) kaltės formos tiriamoje veikoje nustatymą.
Tik išsiaiškinus, kokią ar kokias kaltės formas nustato dominantis įstatymas, galima imtis
praktinės veiklos įrodinėti kaltės formą konkrečioje tiriamoje byloje.
Kaltės formos nustatymas – būtinas kaltės pažinimo etapas, bet jo nepakanka, kad būtų
galima profesionaliai vertinti žmogaus poelgį iš baudžiamojo įstatymo pozicijų bei tirti, nagrinėti
baudžiamąsias bylas, kvalifikuoti padarytą veiką. Siekiant teisingai ir tinkamai taikyti įstatymus,
būtinas dar vienas žingsnis – detalizuoti kaltės formą, t.y. nustatyti kaltės turinį.
Tik išsiaiškinus kaltės turinį, numatytą dominančiame BK straipsnyje, galima imtis praktinės
veiklos — tirti, nagrinėti baudžiamąsias bylas ir kvalifikuoti veikas.
Objektyviųjų požymių reikšmė įrodinėjant kaltę.
Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei įstatyme
numatyti pavojingi padariniai yra reikšmingi nustatant kaltės formą bei turinį. Visos kaltės formos (ir
tyčinė, ir neatsargi) visų pirma išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su
padaryta pavojinga veika, o esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, ir su įstatyme
numatytais padariniais.
Remiantis objektyviaisiais veikos požymiais baudžiamasis persekiojimas pradedamas pagal
konkretų BK straipsnį. Tai reiškia, kad reikės įrodinėti ne apskritai kaltę, o tokį kaltės turinį, kuris
užkoduotas straipsnyje, pagal kurį pradėtas ir vyksta tyrimas (apsibrėžiamos kaltės įrodinėjimo
ribos).

6. Tyčinė kaltės forma. Tiesioginė tyčia ir jos sudėtinės dalys. Netiesioginė tyčia
ir jos struktūra.

Tyčinė kaltės forma.

Kaltė turi tam tikras formas. BK skiriamos dvi: tyčinė ir neatsargi kaltė. Tyčia (BK 15str.) – tai
tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas
pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. Tyčia - tokia kaltės forma, kai
kaltininkas supranta daromos veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir
nenori tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.
Tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė.
Tyčios požymiai:
intelektualusis:
1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą);
2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas
pasekmes.
valinis:
1. tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmių;
2. netiesioginės - nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.
37. Netiesioginė tyčia (NT).
Nusikalstama veika yra padaryta NT tada, kai asmuo suvokia daromos NV pavojingą pobūdį,
numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti
(BK 15str. 3d.).
NT nuo tiesioginės skiriasi tik valiniu kaltės momentu – santykiu su pavojingų padarinių kilimu.
Valinis NT momentas nusakytas žodžiais: „nors nenorėjo, tačiau leido jiems kilti“. Pavojingi
padariniai tampa neišvengiami dėl to, kad kaltininkas tikslui pasiekti tokį elgesio būdą vietą ir laiką,
jog pasirinktomis sąlygomis nepageidaujami padariniai tampa labai tikėtini. Nenoras, kad kiltų
pavojingi padariniai NT apibrėžime aiškinami taip – jis nenori šių padarinių, tačiau nieko nedaro,
kad jie nekiltų. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei
tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.
Netiesioginė tyčia - kai kaltininkas siekia tik veikos, bet abejingas pasekmėms.

7. „Mišri („dviguba“) kaltė“

50. Mišri kaltės forma (Mk).

Vertinama nevienareikšmiškai. Vieni autoriai Mk pripažįsta, argumentuodami tuo, kad B įstatymai
numato nusikaltimo sudėčių, kuriose kaltininko veiksmai yra tyčiniai, o pasekmės - neatsargios
(pvz., išžaginimas, sukėlęs sunkias pasekmes). Kiti nepripažįsta teigdami, kad B įstatymas tiesiogiai
nenumato Mk, o BT teorija negali sukurti naujos kaltės formos. Vadovėlio autoriai pripažįsta. Mišri
kaltė galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse.
Mišri kaltė - tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis.
Veikla - tyčinė, pasekmės - dėl neatsargumo.
BT suformuluota taisyklė: visais atvejais viso nusikaltimo atžvilgiu kaltės forma nulemia kaltininko
psichinį santykį su pasekmėmis.
Kvalifikuojamas kaip neatsargus. Išimtis, kuomet įstatymų leidėjas numato tokią sudėtį, kai veika
padaroma tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs
sunkias pasekmes”.
BT teorijoje Mišri kaltė suvokiama plačiąją ir siaurąją prasme.
Plačiąją prasme mišri kaltė bus, kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl
neatsargumo. Čia galimi keli kvalifikavimo variantai:
1) bendra taisyklė nustato, kad materialiose nusik. sudėtyse nusik-mo kvalifikavimą nulemia
kaltininko psichinis santykis su pasekmėmis, todėl toks nusik-mas bus laikomas padarytu dėl
neatsargumo.
2) minėta taisyklė nebus taikoma, kai B įstatymas numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti
tyčinė, o pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo (pvz., neteisėtas aborto darymas, sukėlęs
nukentėjusiosios mirtį).
Siaurąją prasme mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas
pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos - neatsargumas. Čia būtinos trys sąlygos: 1) viena
veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes; 2) veikai ir vienoms pasekmėms kaltė yra tyčinė, o
antroms pasekmėms - neatsargumas; 3 tarp veikos ir pasekmių egzistuoja du savarankiški
priežastiniai ryšiai.
Siaurąja prasme mišri kaltė interpretuojama tik teorijoje.
Būtinos 3 sąlygos:
1) būtina viena veika,
2) ji turi sukleti dvi savarankiškas pasekmes,
3) veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienų - tyčia, o kitų - neatsargumas.
Pasekmes turi sukelti skirtingi priežastiniai ryšiai. Jei mirtį sukėlė kūno sužalojimas, mišrios kaltės
nebus - bus nužudymas. pvz., bus, kai kaltininkas nori išdurti akį ir padaro tai nešvariu pirštu, o
nukentėjusysis dėl kraujo užkrėtimo miršta. Jei išdūrus akį, asmuo miršta nuo nukraujavimo -
vienas priežastinis ryšys ir turėsime nužudymą

8. Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Nusikalstamų veikų kvalifikavimas esant

apibrėžtai ir neapibrėžtai tyčioms. Išankstinė ir staiga kilusi tyčia. Afektinė
tyčia.

38. Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia (AT ir NT).

Norint tinkamai kvalifikuoti veiką neužtenka nustatyti asmens kaltę – tyčią tiesioginės ar
netiesioginės tyčios požiūriu. Būtina detalizuoti kaltę apibrėžtos ar neapibrėžtos tyčios požiūriu. AT
yra tada, kai asmuo darydamas pavojingą veiką suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios
rūšies pavojingų padarinių gali sukelti ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių.
NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių
rūšį, jų nori tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame
BK straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių.

Išankstinė ir staiga kilusi tyčia.

Pagal susiformavimo momentą tyčia skirstoma į
a) išankstinę tyčią, kurios atveju tarp nusikalstamo ketinimo atsiradimo ir jo realizavimo būna tam
tikras laiko tarpas, per kurį kaltininkas apgalvoja esmines nv padarymo detales, būdą, paruošia
priemones ar įrankius veikai atlikti. Tai paprastai liudija apie didesnį kaltininko asmenybės
pavojingumą;
b) staiga kilusią tyčią, kurios atveju atotrūkio tarp nusikalstamo ketinimoatsiradimo ir jo
realizavimo nėra arba jis būna labai trumpas. Staiga atsiradusi tyčia turi porūšį – afektinę tyčią..

Afektinė tyčia (AFT).

AFT yra specifinė tiesioginės tyčios atmaina. Pagrindinis jos ypatumas – ši tyčia susiformuoja
staiga, prieš pat padarant nusikalstamą veiką dėl kažkokių išorinių veiksnių, kurie paveikia
kaltininko psichiką ir suformuoja sprendimą padaryti nusikaltimą. Esant AFT kaltininko gebėjimas
valdyti savo veiksmus yra ribotas. Esminis šios tyčios bruožas tas, kad ji staiga susiformuoja ir
greitai praeina. Todėl turi būti įgyvendinta per trumpą laiko tarpą. Todėl veikos kvalifikavimas
siejamas su pakankamai greitu atsaku į dirgiklį. (BK 131 str., kai motina nužudo savo naujagimį dėl
gimdymo nulemtos psichinės būsenos, o ne dėl kitų priežasčių; 130, 136 str.). AFT laikoma
lengvesne tyčios rūšimi, todėl jos pagrindu įstatymų leidėjas formuoja privilegijuotas NV sudėtis,
nustatydamas švelnesnes bausmes. Afekto būsena, sukelianti AFT nustatoma pagal faktines bylos
aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo
psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė